paskutinė valanda
sėdžiu viena kambary prie lango,
taip ramu, taip gera, tamsu.
žiūriu į žvaigždes, į mėnulį, į dangų...
ir štai ant žemės aš ją išvystu...
jos tamsus siluetas vis slenka artyn,
mėnesienoj švytinčius ašmenis matau.
jos žvilgsnis taip stipriai kerta širdin...
jos akys tuščios, bet jose paskendau...
langai atsidaro ir įskrenda vėjas.
jis apkabina ir sukausto mane.
kaulus surakinęs, per mane praėjęs,
paliko man šaltį, drebančias rankas.
o ji jau artėja... ji jau visai šalia!
– kas tu? iš kur? kuo tu vardu?
ir ji dalgiu užsimoja staiga:
– aš tavo mirtis... aš jau ateinu...