Lietaus spektaklis

Grakščiai pakilusi Mėta nužingsniavo link lango. Ji dar nelabai suprato, kas dedasi, todėl ėjo pažiūrėti. O lauke – lijo.
Prikišusi savo smulkią nosį ji užmiegotomis akimis žvelgė į tamsą lyg laukdama kažko grįžtančio. Ji laukė, tik nežinojo – ko.
Žandai šiek tiek raustelėjo nuo už lango sklindančio šalčio. Bet Mėta nejudėjo – ji negalėjo atsistebėti.
Žaibas kartas nuo karto išsiskėsdavo ant dangaus. Jo grublėti ir kliši pirštai vis bandydavo ką nors pačiupti nuo žemės, bet jam nepavykdavo.
Mėtos žvilgsnis nuslydo į lietaus lašus – dideli vėjo šuorai juos taškė į visas keturias puses net nesigailėdami.
Vienas mažas lašelis nusprendė pašokti. Susikibo su kitu ir ėmė suktis. Susidarė poros, vėliau rateliai... Mėtai pro langą vis mažiau matėsi, vaizdas vis blanko ir blanko... Net žaibas nebeapšviesdavo tamsos...
Vieną sekundę Mėta jau norėjo eiti šalin, bet milžiniškas žaibas išžirgliojo ant viso dangaus. Aplink nušvito kaip dieną – šviesa laikėsi net kelias sekundes.
Mėta sustingo iš siaubo. Rodėsi, kad viskas aplinkui nejuda, jog viskas negyva... Nebesijautė nei vėjo, nei nepermatomų lašų. Ramiai krapnojo.
Mažylė jautė tik švelnų delną ant skruosto. Atsimerkė išsigandusios akys, veide nušvito šypsena ir mergytė visu gležnu kūnu prigludo prie mamos. Pasiliko dar kelioms minutėms, bent jau iki spektaklio pabaigos...
kartoninis_lapelis