*****
Kai sudega kalnų viršūnės debesy
Ir vėl bedugnių ašaroj nušvinta--
Tu man kartoki, kad šalia esi,
Nepasiklysiu...baltą labirintą

Vagoja akmenys, uolų melsvi sparnai,
Bevardžių skulptorių didingi siluetai--
Ir rodos amžius čia pragyvenai,
Kur skardžių vėlės, kur kalnų poetai

Į gėlę žvelgia akimis žvaigždžių,
Į gėlę, įsitvėrusią į akmenį--
Aš širdį tavo kalnuose girdžiu,
O tu šventovės šios gal jau neatmeni--

Tarp sodo vyšnių ir pūgų raudos
Mes paskandinom vasaros miražą--
Bet net kalnai tavęs pamiršt neduos,
Taip godžiai gėrę sielvartingą dažą--

Kai sudega kalnų viršūnės debesy
Ir vėl bedugnių ašaroj nušvinta...