iš nevadinamų
dar kavos puodelį ir einu -
iš nemokėjimo tavo
sušaudyti nemylimus,
iš neturėjimo tavo
karo ginklų visų.
pasilieki sau vienas
liūdėti.
akys mano,
paukščių išlestos -
plaukai, varnų pešioti
nei čia nei kitur nebūsiu
tiek būti prigludus klausyti:
„žinok, mano akys - ne mėlynos,
o plaukai seniai nebe šviesūs -
žinok - man vestuvės - vien veliumai
ir dievas ilgam atidėtas. “
dukart per dieną po kavos
ir po karo.