Žydra banga virš jūros pakilus,
Ji niekaip negali pabūt nenurimus.
Ji skrodžia kaip peilis, siūbuoja, niūniuoja
Seniai jau girdėtą melodiją liūdną...

Tiek daug čia laivų į dugną nugrimzdo
Tiek daug gerų sielų į dulkes pavirto
Bet lekia banga, ji nepaiso, neklauso,
Ji skrenda, putoja, negirdi nei garso
Nors šaukia žuvėdros prarėkdamos balsą.

Palauki, sustoki, putoti nustoki...
Banga nežabota savo žirgus paleido
Ir dar greičiau skrieti jinai pasileido.

Žirgus pasikinkius gyvenimo pančiais,
Nors diegė jai širdį numirėlių kančios,
Ji skriejo per audrą neklausydama nieko
Nei saulės, nei vėjo, be gilaus miego...