nukritus, pakilus ir vėl eidama,
kuriu rytdieną, kaip vaikas naivus.
kaskart...kaskart pamiršdama,
jog rojaus žemėje - nebus.

sako viltis - durnių motina.
tebūnie aš durnė, jei jau taip!
pripratau juoktis, skausmą slėpdama.
dabar aš tikiu...dabar viską matau kitaip.

ir nesvarbu kas nutiks, kas išduos.
gyvenimas nuostabus! aš juo tikiu!
verkiau vakar, šiandien, gal verksiu rytoj...
bet pro ašaras rėksiu: ,, GYVENIMĄ MYLIU!"

siela mano niekad nebus rami...
ji verks, džiaugsis, juoksis, liūdės.
bet ji gyvens, ji toliau tikės žmogumi,
tikės tuo, kuo kiti daugiau nebetikės.

nesu optimistė, esu naivi -
užsimerkiu ir einu pirmyn.
ne balta, ne juoda - spalvota širdy...
ir skausmai pinasi su viltim...