debesys verkė
dulkių ilgesį girdė
vakaras vėso

tūkstančiai saulių
grįžulais nudardėjo
net dangus braška

šypsosi mėnuo
rūko skraistę numetęs
nakty paskęstu

brėkštanti tyruos
sielą lyra svaigina
gaivoj bekraštėj