Žmonės kaip bitės linkę turėti po savo korį. Kiekvienas savo kertelę. Įspraudžia gyvenimą į rėmus. Pasikabina kaip paveikslą prieš draugus ir ypač priešus. Protingi tapo pagal situaciją, kvailiai nuoširdumu ir užsispyrimu spalvina. Kartais pasuki galvą ir stebiesi: čia Pikaso, ten Rembrantas, a va ten - kažkoks neaiškus. Deja, atsiranda tokių, kuriuos rėminis gyvenimas dusina.

Kiekvienas rytas prasideda kava. Karšta, garuojančia. Baigiasi - automobilių spūstyje. Karštoje, garuojančioje. Taip ir su rėmais. Vieni auksiniai, kiti popieriniai. Skirtingai sugeria lietų. Didžiausia palaima, kai Maljorkoj po palme ištiesi kojas... Guli, rūkai cigarą ir klejoji:
- Atostogos!
- Taip, tėti, taip.
Dukra stato iš akmenėlių Pizos bokštą.  Kad tik nesugriūtų. Slapta fiksuoji atminty nuotrauką. Trumpą akimirką be rėmų, kuriai pats galiausiai įrėmini.

Tikras žvejys visada išmatuoja laimikį. Taip ir su mūsų pasaulio samprata: kas braido Adlerio minties klystkeliais, kas šluojas Beikoną, o kas vis dar čiulba Aristotelio lakštingala. Mano žmona mokėjo visa sujungti į gamą. Fortepijonas paklūsdavo minkštoms pirštų plunksnoms. Mano paukštė čiulbėdavo. Pamiršdavau sąskaitų tvaiką. Skolos pūdavo kasdienybės sąvartyne. Benamiai rūpesčiai rūšiuodavo šiukšles, o aš pamiršęs, kad tokių esama, prieidavau prie jos:
- Myliu, tave, mano pipirėli.
- Už ką?
- Pažvelk darkart taip į mane.
- Nauja melodija. Ką tik sukūriau...
- Tu tikras genijus.
Iš tokių akimirkų ir gimė mūsų duktė.

Visgi, bet kokie rėmai susidėvi. Pasidengia dulkių sluoksniu. Atsiduria gaisre. Patenka vagiui - klajojančiam Fredžiui Kriugeriui- į rankas. Galbūt todėl ir nepastebėjau kaip dukra užsimovė sijoną.
Mano mažoji Neringa. Miegančioji princesė virto barbe.
- Nelauk. Grįšiu naktį.
- Kaip tai? Tu grįši naktį?
- Lyg Tau rūpėtų per visus tuos darbus ką aš veikiu.
Botagas turi du galus. Kartais ir nežinai, kuris kerta skaudžiau.
- Niekur, panelyte, Jūs neisite.
- Mama buvo tūkstantį kartų geresnė už Tave.
Buvo. Iki Ispanijos braškių plantacijų. Buvo.  Kartais angelais groja vidutiniai žmogeliai. Bet jie groja - nes kitiems to reikia. Nueini į bažnyčią, užverti galvą ir sustingsti. Pats gražiausias rėmas iš visų.

Vietoj pietų sušlamštas sumuštinis stringa. Springstu. Ir ką norėjo Milda pasakyti:
- Jeigu būtum Liuciferis, būtum tobuliausias šėtonas.
Kur rasti peilį ir suraižyti rėmus, neišlaisvinant gyvenimo?