Grįžtu. Žinau, kad rasiu
Plunksnakotį, apgirtusį nuo rašalo dėmės.
Ilgokai klampios dienos tęsės
Vis saugant mintį nuo kreivos raidės.
Aš vis dar stengiuos nepažadint vakar,
Kad rasčiau šiandieną ant balto lapo.
Turbūt man lijo išgalvoti lietūs?
Gal kaip „Hiperbolės“ dainoj?
Šįryt, tikrąjai liūčiai prisilietus,
Skaidrėja išpraustas rytoj.
Grįžtu ir būsiu kitokia, bet tokia pat.
Jau tuoj...