baltais pienių pūkais
nuskrido jau vaikystė
ir žemuogių karoliais
laikas jau nebegrįžta

kaštonų žvake uždegė jaunystė
kaip bitės rinko saldų medų
ir Joninių trupa balta naktis
rūke paparčio žiedą rado

žagarvyšnės saldume
vasara apsalus svaigo
artėjant rudenėliui išsiblaivė
jaunystė baigės vasarėlė

ir noksta kekės obuolių rasotų
gausa branda ramybė derlius
lūžta sodas rudenį nuo vaisių
bet menas dar šėlionės svaigios

jau sodas tuščias vaisiai nuraškyti
draikosi voratinklio sidabro gijos
klevų geltoni lapai saulėj švyti
tai bobų vasara jaukia šviesa atgijo


pražydo astros rudenio paguoda
vilties žiedais papuošė brandų sodą
rudens šalna jurgino žiedo neberodo
o hrizantemas baltas išparduoda

nors hrizantemos baltos ne lelijos
gražino aidą trumpą vasarėlės
kaip meilė kliūčių kur nebijo
pažliugusiais rudens keliais išėjo

lietūs prasidėjo ir šermukšniai rausta
ir debesys keliavo per padange
šaltis žemės  kaulus suka  kausto
žiema į sodo veja  įsirangė

šarma žiemos šaltos žoles aplijo
ir tuo pačiu dažu plaukai dažyti
stikluos pražydo šerkšno baltosios lėlijos
o išminties krisle vėl pienės baltas pūkas švyti.