Skepetaitė numesta
Ant dulkėto grindinio,
Benamių kojos
Grubiai sumindo ją...
Bet štai maža mergaitė,
Žydrom, giliom akim,
Nešvarią skepetaitę
Priglaudžia glėbin.
Ir taip šis menkas daiktas
Mažylės pirštuose,
Pavirsta jai brangiausia
Skudurine lėlyte.

Kai šaukia mamą
Mergaitė naktimis,
Lėlytę apkabinus
Pravirksta nebyliai.
O kas gi apkabins
Bedalę tylumoje,
Kai košmarai raižys
Mintis joje?

Iš tolstančios karietos
Ir dulkių kamuolių,
Rudens padūkęs vėjas
Sušvilpė su griausmu.
Mama neatsisuko
Pamoti rankele,
Paliko savo dukrą
Stovėti kelyje...
− Sustok, nedink, mamyt,
Tavęs prašau, meldžiu!
Aš likusi viena
Šaltoj nakty tave
Mieguos šaukiu!

Košmaras nutrūko
Toj vietoj, kaip visad,
Mergaitės žydros akys
Suspindo ašarų rasom...
Skudurinukę apkabino
Ir nepaleido kol...
Galiausiai vėl užmigo
Blakstienom suvytom.