- Pasiruošti nusileidimui!
- Kapitone, planetos paviršius padengtas dideliu mažo tankio medžiagos sluoksniu. Mūsų laivo jis neišlaikys.
- Pašalinkit tą medžiagą! Nusileisti turime tuoj pat!
- Klausau, kapitone...

- - -

Naktis vandenyne nusileido staiga. Plotą aplink laivą apšvietė tik galingi žibintai, o toliau tvyrojo juoda tamsa.
Daugelis keleivių jau sugulė, tik budintys jūreiviai dirbo savo darbą denyje, o mes su Laura stovėjome prie turėklų ir žiūrėjome į nejaukų tamsų vandenį.. Miego nesinorėjo.
Staiga pajutome, kad laivas tarsi ėmė slysti mums iš po kojų. Instinktyviai įsikibome į turėklus, bet laivas taip staiga smuko žemyn, kad atsiradusi nesvarumo būsena pakėlė mus nuo denio , ir mes kabėjome žemyn galva, vis dar laikydamiesi už turėklų.
Daugelis ant denio buvusių žmonių pakilo į orą ir sklendė virš laivo blaškydamiesi lyg išgąsdinti paukščiai.
Kritimas, matyt, pažadino ir miegojusius, nes apačioje, kajutėse pasigirdo išgąstingi ir skaudūs riksmai.
Nors po laivu vis dar tyvuliavo juodas vanduo, laivas smuko žemyn siaubingu greičiu, kol pagaliau, garsiai braškėdamas, rėžėsi dugnu į kažką kieta ir sustojo, pavojingai pasvirdamas.
Jūreiviai sukrito ant denio, dejuodami iš baimės ir skausmo, mes su Laura tai pat žnektelėjome ant grindų, skaudžiai nutemptomis nuo laikymosi rankomis.
Minutę stojo tyla. Tylėjome, nežinodami, kur esame ir kas atsitiko. Aplink tvyrojo tamsa, nes laivo žibintai užgeso.
Staiga padangė nušvito. Keista pamėkliška šviesa apšvietė klaikų peizažą: aplink laivą riogsojo didelės grėsmingos uolos, suvirtę ar sustatytos pagal savus dėsningumus, vandens nugludintu paviršiumi, nykios ir nesvetingos.
Mūsų laivas buvo įstrigęs tarp dviejų tokių uolų ir kabojo gana aukštai nuo žemės paviršiaus.
- Žiūrėkit – saulė! – Lauros žodžiai toje mirtinoje tyloje nugriaudėjo lyg sprogimas.
Iš dangaus leidosi keistas diskas, bet tai nebuvo saulė – mielas, šiltas ir jaukus šviesulys. Tai buvo kažkas svetimas, nesuvokiamas ir grėsmingas.
Ir šaltas.
Kai keistasis rutulys pagaliau nusileido kažkur toliau nuo mūsų, už uolų, mes vis dar tylėjome ir negalėjome pajudėti.
Laura paėmė mane už rankos, prisiglaudė ir pradėjo melstis. Ašaros plūdo jai iš akių, kūnas drebėjo, o malda buvo kažkokia keista ir vienoda:
- Kas bus, kai vandenynas sugrįš? Dieve, kas bus, kai vandenynas sugrįš?..