Pirmas skyrius


                    
Trauklapių gatvė Gordžio miestelyje tą dieną savam kailyje netvėrė jau nuo pat ankstyvo ryto. Nespėjus miestelio laikrodžio varpui išmušti aštuntos, dažnas dar su kiaušinienės kąsniu gerklėje skubėjo viena vienintele kryptimi – Trauklapių gatvės 14 – jo namo link.
Didžiulis raudonų plytų pastatas vėjo iškandžiotomis stogo čerpėmis, kiaurais it rėtis langais ir godžiai apaugęs gebenėmis jis dabar veikiau panėšėjo į nevykusiose komedijose apie orakulas rodomus paslaptingus namus vaiduoklius, nors prieš gerus šimtą metų tai buvo bene puošniausias ir didžiausias pastatas visose apylinkėse.
Vaiduokliai lieka vaiduokliais, pastatas – pastatu, bet savo laiku buvęs puikus Parkinsonų dvaras ir dabar nestovėjo sau vienas miestelio centre vėjus atmušinėdamas. „Gerumo kampeli“, kaip dabar jau buvo įprastą vadinti šį pastatą, jau penkiasdešimt ilgų metelių po savo stogu glaudė pamestinukus.
Kadangi Gordžio miestelio švenčių kalendoriuje užbrauktas vienui vienas langelis – liepos septintoji, „gerumo kapelio“ įsteigimo diena, tai kasmet šventės išsiilgusiųjų susirenka didžiulė minia. Turint omenyje, kad šiemet liepos septintąją vaikų namams sukanka lygiai penkiasdešimt metų, tai visi malasi kaip akis išdegę – juk toks jubiliejus tik kartą gyvenime. Visa gatvė nuo Purienų stoties kampo iki Dorotos Matil namuko Trauklapių kalvos papėdėje puškėjo užgrūsta norinčiųjų prisidėti prie šio iškilmingo jubiliejaus.
Pati Dorota vos ne vos, pasiramstydama lazdele, kiūtino į kalvos viršų, tradiciškai nešina savo česnakiniais blyneliais, suplukusi ir gargaliuodama. Ir visai nenuostabu – kaip tik labai keista, kokiu būdu tokio amžiaus, jau įkopusi į aštuntą dešimtį, ji taip sėkmingai tebesilaikė ant kojų. Vieni kalbėjo, kad ne kas kitas, „o tos jos žolelės bus pagelbėjusios – jau kokį raugą turės susitaisiusi“, kiti tiesiog pavydžiai stebėjosi jos stiprybe ir valia.
Dorota Matil buvo bene seniausias žmogus visose Gordžio apylinkėse. Kuprota senmergė sulaižytu žilės kuodu ant pakaušio, didžiuliu smėlio spalvos kapliu, išsišovusiu pro kietai sučiauptas lūpas ir kandžių suvarpyta violetine vilnone suknia – greičiausiai taip gatvėje sustabdytas praeivis apibūdintų senąją Dorotą.
- Ragana, vištašūdžių burna pilna, dantys nebesutelpa? – praskuosdami pro ją  sukliko du berniukai: raudonplaukis strazdanius kirsta kiškio lūpa ir tamsus garbanius šviežiai mušta kakta.
- Snargliai... – panosėje bambtelėjo Dorota, stabtelėjusi pasitaisyti prie nugaros priplėkusios suknios. – Ji padėjo blynų dubenį ant žemės ir puolė tampyti drabužį, per kaktą nužvelgdama berniukus. – Pakliūsit jūs man į nagus...
- Gerą dieną, senoji Dorota. – jos mintis perskrodė malonus balsas už nugaros. Dorota pasiėmė blynus, lėtai atsitiesė ir, net nespėjusi atsigręžti atgal, , priešais ją išniro giedra Kolino Persio fizionomija. – Na, kaip išsilaikiusi, močiutėl? Neišvysi tavęs Gordžyje pastaruoju metu, atsitiko kas?
- Močiutėl? – prunkštelėjo Matil. – Reikės, ir tave pergyvensiu. Viskas man gerai, dėkui. – Dorota palenkė galvą ir, prisiminusi prieš akimirką patirtą įvykį, pasuko ją berniukų pusėn. – Geriau tais cypliais rūpintumėtės. – Berniukai išsiviepė ir pabandė suvaidinti suvergusias senutes su lazdomis. – O, kad išmintingi. Nelaimėliai... Liežuvius nukirst reikia. Ir skelbimų lentoj pakabint – kad kitiems atšoktų fantazijos taip elgtis, Ne man dantys, o jiems liežuviai burnose nesutelpa.
Supratusi, jog pasakė viską, ji nuklibikščiavo šaligatviu pirmyn ir dingo už kalvos viršūnės.
Kolinas Persis apsisuko ant pirštų galų ir mikliai nužirgčiojo kiton pusėn.
Laikrodžio varpas mušė aštuonias, budindamas retą dar miegantį ir vesdamas iš kantrybės jau spėjusį pūsles ant kojų pritrinti. Skurdžiom tujom apkaišiotame vaikų namų kieme vienas po kito rinkosi kaspinuotom dovanų dėžėm ir rūgstančiom vaišėm nešini žmonės, o ant pakylos, suręstos prie pat pastato fasado kolonų, nervingai mindžikavo Beatričė Klišuman, „Gerumo kampelio“ direktorė, karts nuo karto sveikinamai linktelėdama. Akivaizdžiai bandydama nuslėpti, kad nekantrauja bemaž kaip davatka prieš mišias, ji prisėlino prie mikrofono scenos priekyje ir, triskart į jį paspjaudžius, storai sumurmėjo:
- VIENAS VIENAS- DEGA ŠIENAS!
Ir taip reguliariai kas tris minutes. Supratusi, kad jog mikrofonas kuo puikiausiai veikia, ji
grįždavo į tą pačią vietą, pasukiodavo nutrintas kulnis ir toliau marširuodavo, retsykiais per garuojančius iš karščio žmonių pakaušius dėbteldama vartų pusėn.
Galų gale žmonių minia prasiskyrė ir į kiemą išplerusiai burbdamas įriedėjo apgriuvęs Persio fordukas. Springdamas didžiuliais suodinų dūmų kamuoliais jis privažiavo prie pakylos ir sučiaudėjęs sustojo. Beatričės akys nušvito lyg vaiko, anksčiau laiko radusio savo gimtadienio dovaną, ir ji vos ne šokte nušoko nuo scenos.
- Na, atvežei viską, ko prašiau? – prikišusi nosį, palaidotą po sunkvežimiu pudros, sušnabždėjo toji iš
saugos diržų besivaduojančiam Kolinui. Šis pakėlė į ją akis, sulaukdamas arkliškai plačios šypsenos.
- Viską iki paskutinio daikto. – Kolinas atsakydamas jai mandagiai šyptelėjo ir iš antro karto užtrenkė mašinos dureles. Apėjęs ją iš užpakalio, atidarė bagažinę ir puolė tyrinėti šios turinį. – Ahm... Limonadas, punšas, alus. Taip. Dar pyragaičiai su sezamo sėklomis, triufeliniai sausainiai, arbūzai, aštuoni vaisiniai pyragai ir... Taip, viskas viskutėlis. – lengviau atsiduso Persis.
- Ir puiku. Dabar iškrauk viską. Ir kur patrauk tą savo laužą – čia tau ne kokia stovėjimo aikštelė. – Klišuman šypsenos kaip nebūta. Ji sučiaupė plonas lūpas iki baltumo ir nukulniavo į žmonių jūrą, krypuodama savo Bigbeno dydžio sėdynę.
Beatričė Klišuman buvo kandi, griežta ir velnioniškai nemaloni moteriškė. Ji niekada nepasikuklindavo priminti, kad yra ne „šiaip kokia virtuvės ir vystyklų vergė“ ar „subeždžionėjusi sodininkė“, o direktorė – kartais prisistatydama ji tai išpyškindavo net nepaminėjusi savo vardo ir pavardės. Halftoune ir gretimuose miesteliuose ji buvo plačiau žinoma kaip „plieninė Betė“, vaikų namuose dažnas vaikas net nebūtų tiksliai pasakęs jos tikrojo vardo – jiems ji buvo tiesiog Klišė: „Klišė liepė tą ir tą“, „eik pas Klišę“ ir taip toliau.
Saulė jau buvo beįsismarkaujanti kepinti, tad „Putos Anyžiūtės naminis alus“ ir Bukmedžio sulčių kokteiliai (kurie tik dar labiau svilino gerklę), rodos, buvo semiami ir maukiami ne stiklinėmis, o kibirais. Lengvai apkvaitę žmonės malėsi ieškodami atokaitos kiemą abipus juosusių kėnių ir tujų pavėsiuose. Viena, Dorota, kažko baisiai susirūpinusi ir nepatenkinta, šmirinėjo nuo stalo prie stalo baidydama nuo patiekalų muses, pūsdama nuo kaktos prišutusius kirpčiukus ir kažką vapėdama sau panosėje.
Pagaliau Klišuman vėl užkopė ant pakylos ir, palaimingomis akimis nužvelgdama susirinkusius žmones, prikiūtino prie mikrofono:
- Laba diena, mielieji mano ir „Gerumo kampelio“ draugai. – Klišuman kareiviškai sušuko į cypiantį mikrofoną. – Kaip malonu, kaip man malonu, kad jūs nepasididžiavote ir neatsakėte į mano, direktorės, „Gerumo kampelio“ mamos, kvietimus. – Nosies galu nusiritęs dramblio dydžio prakaito lašas ištiško ant žemės. – Ačiū jums visiems. Šiandien, grabaus jubiliejaus proga, mano gerieji vaikučiai paruošė neilgą, bet labai įdomią programėlę, stengdamiesi atsidėkoti už visų jūsų gerumą ir rūpestį. – Klišuman išsišiepė, auksas jos dantų eilėse atmušė saulės spindulius. – Taigi, prašau plojimais pasitikti pirmąjį mūsų auklėtinį – Tomą Malą.
Iš už scenos išlindęs liesas juodbruvas berniūkštis aukšta kakta nužvelgė karčio alinamų žiūrovų veidus, ir jau būtų movęs atgal, jei ne laiku pasirodžiusi Klišuman. Ji atsargiai apsidairė, stvėrė jam už alkūnės, suvirpindama savo nuo rankos nukarusius riebalus, ir nuožmiu žvilgsniu primūrijo Tomą prie pakylos poliaus.
- Klausyk, brangusis, jeigu užlipęs ant scenos viską sudirbsi, tris dienas neprisėsi savo kaulėto užpakaliuko, aišku? – išdėstė Klišė.
Berniukas baikščiai linktelėjo.
- Puiku, rodos, vienas kitą supratome. Dabar marš ant scenos!
Klišė palydėjo Tomą akimis, susiglostė riebaluotus plaukus, liežuviu suskaičiavo dantis ir, įjungusi dirbtinos šypsenos režimą, išlindo pas žmones. Visa krūva margų dovanų dėžių pūpsojo greta pakylos, nemenkai apdirbta paukščių, kurie smaginosi pastato pastogėje.
Turbūt vienintelė Klišuman net nepajuto, kad programa priėjo prie pabaigos, nors žmonių minia jau buvo veik išsisklaidžiusi kas sau. Pavieniai plojimai, ataidintys ir įvairiausių kiemo kerčių, duodavo suprasti, jog ant scenos eilinį kartą keičiasi artistai. Šie, baimės drugio krečiami, prikiūtindavo prie pakylos krašto ir, nusilenkę pustuštei aikštei, pradėdavo iki kaulų smegenų įaugusius pasirodymus.
- Laba... diena, - nuo scenos nerišliai pasisveikino raudonplaukė mergaičiukė. „O, ne, dar viena... – iš patvorio pasigirdo nukamuotas vyriškio balsas. – Aš esu Elzė Broun ir norėčiau... padeklamuoti jums... vieną eilėraštį.
Mikrofono aikštingi spygčiojimai, matyt, visiškai įgriso šiukšlinoje aikštėje karaliaujančioms
varnoms, nes šios didžiuliu debesiu pakilo į prie gatvės augančius klevus. Beatričė, vos ne kaktomuša įsirėžusi į pakylą, priminė vienišą, bet, sprendžiant iš kūno apimčių, toli gražu gyvenimo nenuskriaustą paukščių lesintoją. Jos akys, įsmigusios į mergaitę ant scenos, buvo primerktos ir visiškai nemirksėjo, o lūpos baltos it vos spėjus parbėgti iš kalkių gėrimo varžybų.
- Taigi aš pradėt... norėčiau, - tęsė mergaitė, kuri būdama viena drąsesnių iš visų pasirodžiusių, dar įstengė rankose nulaikyti mikrofoną. – Eilėraštis vadinasi „Vaiduoklių puota“.

Per naktį Gordžio miestely
Vaiduokliai puotą linksmą kelia:
Tamsiam rūsy už bokšto vartų
Girdėjau juokiantis ne kartą.

Nuo sutemų laimingi iki ryto
Jie po langais iš tavo miego pradeda šaipytis –
Žiūrėk, neprasimerk, nes į svečius užsukti gali
Šitie pabaisiški sveteliai.

Bet jei staiga visai netyčia
Palėpėje kažkas negarsiai šnypščia –
Tu nebijok ir nedrebėk lyg peršalęs...

Mergaitė nustojo deklamavusi ir nuleido akis, lyg būtų užsikirtusi. Žiūrovų minioje įsiviešpatavo laukimo tyla, kurią ritmingai kapojo kelios varganos varnos, bandančios sulesti vienkartinę stiklinę, pamestą patvoryje. Bet Elzė atsikrenkštė ir vėl pakėlė akis, kupinas nepaaiškinamo atradimo džiaugsmo. Ji atsikrenkštė ir užbaigė trūkstamą eilėraščio eilutę:

Tenai vaiduokliai dūsta Klišės kelnėse!


Žmonės vargiai galėjo sutramdyti besiveržiantį juoką, todėl jo net netramdė. Prakaituotos kaktos blizgėjo saulėje, jiems užvertus galvas ir godžiai besijuokinat. Klišuman akimirksniu užsliuogė ant scenos.
- Ak. Kaip juokinga. Šaunuolė, Elze. – ji dirbtinai kikendama sušuko veikiau žmonėms nei mergaitei ir plačiu keptuvės dydžio delnu visai ne švelniai plojo jai per nugarą. – Už tokią... puikią... savo kūrybą tu nusipelnei būti apdovanota.
Tardama „nusipelnei“ ir „apdovanota“ ji grėsmingai primerkė akis, stipriai per pečius viena
ranka prispaudė Elzę prie savęs ir tarė jau surimtėjusiems žiūrovams:
- Galgi paplokime mūsų šaunuolei?
Plojimų banga, o gal greičiau visas cunamis, užsėmė „Gerumo kampelio“ aikštę. Plojo net ir
murzinis valkatos anapus tvoros, tarpkojuose susistatę tuščių butelių maišus, kurie jiems judant pritariamai skambėjo.
***
Jau gerokai po pietų, saulei pakibus ant tolumoje juoduojančio laikrodžio bokšto, „Gerumo kampelio“ aikštė buvo beveik tuščia. Žmonės, it Kalėdų egles šiukšlėmis nukarstę prie vartų kerojančius krūmus, nugulėję rūpestingai išpuoselėtą veją, mažomis grupelėmis skirstėsi į abi Trauklapių kalvos puses. Tik apgailėtinos išvaizdos, kadaise, matyt, buvęs mėlynas Kolino Persio fordukas stovėjo vienišas šoniniame namo kiemelyje, mat pats šeimininkas kalbėjo su Klišuman viduje. Tiksliau, kalbėjo Beatričė, Persis tik kantriai klausėsi, nes ši, vos tik pabandžiusiam išsižioti, tuoj pat jį nutildydavo. Už nugaros susiėmęs rankas jis stovėjo priešais ją vestibiulyje ir leidosi nubloškiamas jos nepelnytų kaltinimų dėl sugadintos šventės lavinos.
Vaikai jau buvo suvaryti į savo kambarius. Virtuvėje, dabar veikiau primenančioje karo fronto apkasus, tvarkėsi pora prijustuotų šeimininkių, o sode, net bordinis iš įsiūčio, plušo sodininkas Pilypas, ne ką didesnis už apkarpytą bukmedžių gyvatvorę.
Vienintelė Elzė stoviniavo laiptų, vedančių į antrą namo aukštą, aikštelėje ir niūniavo, prigąsdinta direktorės nesijudinti iš vietos. Elzė tiesiog nujautė, kas jos laukia, bet tai jokiu būdu negalėjo sugadinti jai nuotaikos: daugelis vaikų sveikino ją pastačius Klišuman į jos vietą, vakare ji greičiausiai šaus laukan gainioti kasdien čia užsukančių benamių kačių, o ir šiaip liūdesys jai netiko prie žaismingomis strazdanomis nusėtų skruostų.
Lauke subirbė užvestas Persio automobilis ir, iš paskos Pilypo keiksnojamas už sukeltą dulkių debesį, išriedėjo pro vartus. Elzė nustojo niūniavusi. Koridoriumi laiptų pusėn atidundėjo sunkūs Klišuman žingsniai, kol galiausiai iš už kampo išlindo ir pačios direktorės siluetas, savo šešėlyje prarydamas prie sienos stovinčią sofą.
Nuo Klišuman trenkė šleikštulį keliantis prakaito dvokas, bet lūpos buvo išdažytos ryškiai raudona spalva – visai taip, pagalvojo Elzė, kaip indėnai veidus išsitepa prieš eidami į mūšį jos skaitytose knygose. Ji paikai susijuokė. Beatričė išties panešėjo į karan išsiruošusią kareivę, gal net generolę, mat iš jos veido galėtum spręsti, jog jai iš paskos seka ištisos virtinės tankų su kita artilerija. Akimis suradusi Elzę, Klišuman prislinko prie laiptų turėklų, mergaitę užspeisdama kampe. Ant retų direktorės ūselių viršum lūpos žėrėjo mažyčiai prakaito lašeliai.
- Žinai, tokios gėdos kaip šiandien aš gyvenime nesu patyrusi, Girdi, gyvenime! O čia kažkokia snarglė... – Klišuman užsikirto, bet tik nurijus seiles atsigavo. – Oi, tu palauk, saldainiuk! Pagaliau prisižaidei su ugnimi - pirštukus nudegei, a? – jai iš burnos dribos seilių purslai. - Dabar tai jau niekad...
- Panele Klišuman... – Elzė įsispraudė į jos prakalbą.
- Tylėk, kai aš klabu, supratai?! Tu manai, kad mane gali laikyti tuščia vieta, kad gali negerbti direktorės?! Ne ne, niekas neleidžia to sau bendraudamas su manimi, girdi, niekas. O čia kažkokia muselė...
- Panele...
- Nutilk, sakau, aš dar nebaigiau! – Beatričės dešros storio pirštas šovė į Elzę. – Taigi nuo šios dienos tu gyveni namo palėpėje. – Klišuman piktai nusikvatojo įsiūčio ištampytu veidu. – Galėsi pati iš savęs išsidirbinėt, nelemta nenaudėle.
Ji nusiramino, atsiduso, pasilenkė priešais Elzę ir pašaipiai paklausė:
- Tai ko norėjai?
- Panele Klišuman, rodos, jūsų petį apdirbo paukščiai... – atsakė Elzė ir atseit gailestingai nusišypsojo.
Klišuman lėtai pasuko galvą ir sustugo iš įniršio. Koridoriaus gale esantis langas sudrebėjo
nuo jos balso, bet Elzė greta stovėjo kaip stovėjusi. Beatričė raustelėjusiomis akimis grįžtelėjo į ją, stvėrė už čiuprynos ir ėmė tempti laiptais aukštyn, prakeikdama visus pasaulio vaikus.
Antro aukšto koridoriaus gale į sieną paremtos stovėjo medinės kopėčios. Viršum jų, rūpestingai aptrauktas storais voratinkliais, žiojėjo kvadratinis liukas. Kelias į dangų, galėtum pamanyti matydamas nebyliai pūpsančias kopėčias ir skylę lubose, bet Elzei, kaip bebūtų gaila, dangus baigėsi ties balandžių nusiaubtu palėpės stogu.
Vienu pliūpsniu plūstelėjusi vėsa Elzę privertė nusipurtyti, kiek tai leido tvirtai ją laikanti Klišuman ranka. Tik užlipusi viršun, ji pirmiausia pastebėjo storą mūrinį kaminą, jungiantį žemas lubas su grindimis, ir aplink jį sukrautus senus knygų tomus, apipelijusiomis dropenomis apdangstytus paveikslus bei seną indaują su nežinia kuriame dešimtmetyje praganyta koja. Klišuman priekyje sunkiai švokštė, ant jos nepriekaištingos šukuosenos puikavosi batų raištelio storio voratinklis.
Elzė apsidairė. Palėpė, blausiai apšviesta pro stogo plyšius besiveržiančių šviesios pluoštų, dunksojo nukrauta visokio šlamšto ir iš pirmo žvilgsnio priminė sendaikčių mugę. Pažeme trauke lengvas skersvėjis. Klišuman giliai įkvėpė, nužvelgė patalpą, atsisuko į Elzę ir su pasigėrėjimu tarė:
- Tau čia patiks, Elze, net pritapti nereikės – juk būsi tarp savų.
Iš tolimiausiame kampe stovinčio apdriskusio fotelio į žvalgybą išlindo didžiulė žiurkė. Elzė činkštelėjo. Krūtinė pasidarė tokia sunki, tarsi kas nors į skrandį būtų pridrėbęs cemento.
- Tik jau nesakyk, kad išsigandai? – toliau kalbėjo Beatričė. – Pagalvok, būsi vienintelė visuose vaikų namuose, turinti savo kambarį.
Klišuman raganiškai užsikvatojo, pastūmė Elzę į priekį ir apsisukusi nuėjo prie liuko. Sekundę patylėjusi, ji atsisuko ir pasakė:
- Suprask: kiekvienas esam apdovanojamas už savo nuopelnus.
Elzė net neatsisuko, tik girdėjo, kaip jai už nugaros Klišuman žvengė lipdama žemyn ir kaip
nulipusi perstatė kopėčias prie kitos sienos, kad ši negalėtų nulipti. Žiurkė fotelyje tebespoksojo lyg nedrįsdama prieiti susipažinti, o Elzė pagaliau suprato, joginė velnio ji nenutuokė, kas jos laukia.
***
- Elze Broun, pasiimi savo pusryčius, arba lieki neėdusi.
Iš palėpės grindų pro liuką kyšanti klišuman galva sukliko skardžiu kiaulės balsu. Elzė,
sėdėjusi kitame palėpės gale, priėjo prie jos, atsiėmė davinį ir atidavė vakarykštės vakarienės indus.
- Į tualetą nereikia?
- Ne. – bambtelėjo Elzė grįždama atgal.
Buvo trečia Elzė diena gyvenant virš visų: vaikų, savo lovos, sodininko Pilypo, Gordžio
paskalų, benamių kačių patvoriuos, Klišuman kambario cukraus pudros rausvumo tapetais, virš vasaros, įsisukusios gatvės klevuose, medaus sodrumo kiaulpienių tarp šaligatvio plokščių – virš viso pasaulio. O labiausiai apgailėtina, kad grįžimą į jį reikšdavo tik tos trumpos minutės ant klozeto.
Elzei buvo liūdna ir ilgu, bet dar ne tiek, kad ryžtųsi atsiprašyti Klišės. Vienintelė mintis, leidusi jai lengviau kvėpuoti, buvo ta, kad dabar Beatričė atlieka jos asmeninės tarnaitės pareigas ir dažniausiai jos akys nepakyla aukščiau Elzės sportbačių.
Toji žiurkė, pasirodžiusi pirmąją įkurtuvių dieną, pagaliau išdrįso prieiti, ir jau Elzės akyse nebuvo tokia atgrasi kaip kitados. Abipusė nauda, galvojo Elzė: tu man draugystę, aš tau – trupinius. Įkyrūs balandžiai, atakavę pirmąjį vakarą, daugiau nebegrįžo, mat persigandę naujos palėpės šeimininkės tąkart vos spėjo pro stogo kiaurymes išnešti sveikas plunksnas.
Laikas palėpėje slinko vėžlio greičiu. Neturėdama ką veikti, o tai reiškia – nuolat, Elzė svarstydavo, jog viskas dėl to, kad dvidešimt keturias paros valandas dabar pakeitė vos keturios laiko sąvokos: rytas, popietė, vakaras ir naktis.
Maitas šįryt buvo pats šlykščiausias per visas tris čia praleistas dienas. Dubenėlį su pavandenijusiuose ryžiuose plaukiojančiais mėsos gabaliukais ir duonos kriaukšle Elzė apstūmė į kampą, žinodama, kad kažkas jo turiniu tikrai susigundys. Pati nusprendusi vėl perversti vakar vartytas knygas, sukryžiavo kojas ant fotelio ir įniko į skaitalus. Bet akimirką po liuku kažkas subruzdėjo. Elzė sukluso. Apačioje prie liuko kažkas pristūmė kopėčias. Tai negalėjo būti Klišuman, nes dar toli gražu ne laikas pietums. Bet atitrauktas liuko dangtis parodė ką kita. Išnirusi Beatričės galva sušvilpė Elzei prieiti. Toji neužversdama padėjo knygą ant fotelio ir nuėjo prie Klišės.
- Truputį atsitrauk, varna,  tavo sportbačiai nekvepia hortenzijom! – sušnypštė Klišuman.
Virkdydama patręšusias kopėčias ji vargais ne galais užsikorė viršun. Prakaitas raibuliavo
ant jos uždribusių akių vokų. Beatričė nusišypsojo Elzei ir pasilenkusi sušuko pro liuką apačion:
- Lipk čia!
Elzė nedrįso prieiti pažiūrėti, kam Beatričė liepė užlipti. Įvairiausi variantai suspito jos
galvoje: nuo Dorotos Matil iki Gordžio mero, bet per skylę išlindusi nedidelė mergaitės ranka Elzę privertė net išsižioti.