Palaistyk gėlę ir ji žaliuos,
Patręšk žolytę-kitaip ji nuruduos,
Pamaitink gyvūnėlius,pašerki juos,
o tada jau ilsėkis po darbo dienos.

Taip kasdien vis taip pat,
Kartoju savo darbus,sekdama kažkokia rutina,
Štai jau dešimta valanda,
Laukiu kada ateis 12-poilsiui skirta...

Taip žmogus suprimityvėja,
Nebesugeba jausti,jo širdis apkalkėja,
Tai ne kalkės,ne balti miltukai ,
Tai maži balti kirminukai graužiantys žmogaus jausmų ląsteles...

Mes jau pavargome mąstyti,
Lyg gyventi nebegalima kitaip,
Aš noriu jausti ir daryti,
Impulsyviai ir neapdairiai...

Kiek galima laikytis taisyklių įvairių,
Maištauti eikime,sukilkime,
Juk solonai,peisistrtai ir perikliai visokie mums patarė,
Gyvent be sienų,gamtoje,neisikalinti kasdieninių darbų apsuptyje.