Baimė - tai laukimas. Įtampa. Jau šešios valandos trisdešimt minučių. Tuoj Jis žengs pro duris  ir vėl viskas prasidės. Žiūriu į laikrodį. Su kiekviena sekunde įtampa auga. Ir kai sekundinė rodyklė pasiekė skaičių 3, išgirdau kaip raktas paskuko sunkių medinių durų užraktą. Jis žengė vidun.
   Palindau po lovą tikėdamasi, jog galbūt šį kart Jis manęs nepastebės ir aš neužkliūsiu. Pro savo gilų dusinantį kvėpavimą išgirdau Jo žingsnius. Atsidarė girgždančios mano kambario durys. Mano kvėpavimas dar tankesnis, nėi buvo prieš tai. Baiminausi, kad mano širdutė plaka taip garsiai, jog Jis mane tuoj suras. Tačiau Jis tik numetė plastikinį maišą, prieš tai išsiimdamas degtinės butelį. Paskiau atsidarė mano rašomojo stalo stalčių ir išsiimė žirkles, kuriomis nuplėšė plėvelę nuo butelio. Atsisuko jį, nuryjo tris didelius gurgšnius ir atsiprūnkštė taip lyg būtų šaltu vandeniu aplietas. Niekada nesuprasdavau kodėl Jis leidžia tokius garsus gerdamas degtinę. Ir jei ji tokia neskani, tai kodėl ją geria? supratau tik viena - kai Jis gurgšnoja šį dvokiantį gėralą tai ne tik pradeda pats dvokti, bet ir tampa daug griežtesnis, nei paprastai yra, ir tuo metu geriau Jam nesirodyti akyse. Todėl ir tupėsiu po lovą tol, kol Jis užmigs.
  Ten, po lova, susikūriau savo įsivaizduojamą pasaulį. Pradėjau žaisti su savo pieštukais, kuriuos radau čionais. O kažkada jų ieškojau... dabar bent žinau kur jie pabėga. Aišku pabėga! Aš juk tvarkingai juos sudedu į savo dėžutę, kaip kažkada mama mokindavo. Taigi mėlynas pieštukas mano vaizduotėje buvo tėtis, o jo vardas Linas. Raudonas pieštukas - mama, kurios vardas Lina. Daugiau nudrožtas geltonas pieštukas - vaikas, Linukas. Rudo flomasterio kamštuką pavadinau Lino, Linos ir Linuko šuneliu. Mano pasaulyje jie buvo laiminga pieštukų šeima, gyvenanti toli toli gražioje girioje, kurioje žydėjo daug kvepiančių gėlių, skraidė spalvoti drugeliai, augo dideli medžiai, nevažinėjo automobiliai, todėl katės ramiai galėjo vaikščioti gatvėmis. Ta giria vadinosi "po Linutės lova"
   Ten nebuvo parduotuvių, nes viską gyventojai gaudavo dykai, todėl tėtis Linas niekada nemurmėdavo po savo medine nosim, jog dirbdamas visą dieną, kaip šuva - teišgali dėgtinės nusipirkt. Aišku ten dėgtinės net ir nebuvo, nes pieštukai protingesni, geria tik tai, kas skanu. O skanu yra kakava. Nuo tokių gėrimų tėtis Linas nepasidaro dvokiantis ir piktas. Jis būna laimingas, kvepiantis ir dar pasidalina kakava su mama Lina, vaiku Linuku, bei Lino Linos ir Linuko šuniuku. Visi būna laimingi ir kvepiantys.
    Linukas bendravo su kitais pieštukais vaikais ir jie nerodydavo jam liežiuvio. O jei kas ir parodydavo, tai būdavo nutempiamas į pieštukų Bažnyčią, o jos viduje buvo drožtukas, kuris apdroždavo nenaudėlį ir padarydavo, kaip naują. Daug mažesnį, bet geresnį. Šiaip kiekvienas pieštukas, sekmadieniais, profilaktiškai nueidavo į Bažnyčią. Juk šioj girioj grožio salonų, kirpyklų nebuvo, nes jie neturėjo plaukų, bet gražintis ėjo į Bažnyčią. Išeidavo iš ten gražūs, švytėdami šypsena savo mediniuose veiduose.
   Visi toje giraitėje buvo gražūs, laimingi, kvepiantys ir visi gėrė kakavą.
   Atsiboso žaist. Išlindau iš po lovos, palikdama savo šeimyną tenais. Nuėjau į virtuvę išsivyrt kakavos. Kažkodėl pamaniau, jog jeigu Jam išvyrsiu kakavos, Jis bus laimingas. Nuėjau į Jo kambarį su puodeliu rankose. Jis miegojo ir knarkė, bet aš išdrįsau prieiti arčiau ir prižadinti. Nors ir bus nemaloniai sulipusios Jo akys po saldaus miegučio, bet pamatęs kakavą Jis apsidžiaugs. Bet Jis tik čiupo mane rėkdamas, kam Jį prikėliau. Sviedė puodelį į sieną ir jis sudužo į daug oranžinių šukių. Tada Jis pakilęs sugriebė mane už kasų, o aš prašiau:
      - Tėveli, nereikia!
    Bet Jam niekad nerūpėdavo, ką aš ten verkdama rėkiu. Daug kart bandžiau nerėkt, bet ir tai nepadėdavo. O ko buvo galima tikėtis? Juk tik "po Linutės lova", pieštukai geria kakavą, yra laimingi ir kvepiantys . . .