Juodas katinas širdį šildo,
Skausmą senio keliuose tildo.
Tyliai murkia, tarytum klausia:

Ką veblena sodo kaliausė,
Kam vėl skamba varpai bažnyčos,
Ko dejuoja sienojai gryčios,
Kur taip skuba vasaros dienos
Basnirčiom per rugpjūčio rugienas?

Senis glosto katino nugarą,
Iš stiklinės alučio nugeria,
Guodžia murkiantį padarą švelnų,
Atsakydamas į klausimus delnu...

Katinas lyžteli ranką senolio,
Prisimerkęs pažvelgia į tolį,
Patogiau susirango ir tyliai
Meiliai murkteli seniui: „Myliu!\"