Pinigai
Nuo tarybinių laikų
iki pat šitų dienų
kaimynai vakare suėję
apie pinigus kalbėjo
pirmas mano atsiminimas
tėvo gryčioj sujudimas
ir kaimynams neramu
bus keitimas pinigų
jūs žinokit kaimynėliai
žuvo mūsų pinigėliai
dešimt rublių keis į vieną
štai tokia baisi naujiena
kaip bebūt vistiek apgaus
valdžia stengias ne dėl žmogaus
Kazimieras mintį rezga
pokalbį toliau jis mezga
atsiliepia čia ir Jonas
kas valdžioje tas ir ponas
mums biedniems teks nukentėti
amžiais skriausdavo kaimietį
metų trisdešimt nepraėjo
vėl kaimynai susiėjo
alaus asotį pasidėję
apie pinigus kalbėjo
ką darysime kaimynai
šiandien dar prastesni blynai
laisvoj lietuvoje mūs
sako rublių nebebus
Kazimieras vėl už savo
dar suvietai mus apgavo
ir šį syk visus apgaus
kas gi stengsis dėl žmogaus
Jonas dėsto savo mintį
nieks negal jo nuraminti
ką sutaupėm tas prapuolė
skriaudžia juk visi varguolį
teisūs buvo kaimynėliai
žuvo jųjų pinigėliai
rublį keitė vagnoriukai
nupiešti ant jų žvėriukai
žvėrys buvo tie išalkę
santaupas visas suvalgė
kai neliko atsargų
ėmė biednus ant ragų
dauginos jie kaip pasiutę
kainos šoko net polkutę
ir po metų kelerių
tūkstančius jau turim jų
susirinko vėl kaimynai
ar girdėjote navyną
mus žvėriukus vagnoriukus
žada keisti į litukus
Jonas kalba taip pradėjo
televizoriui girdėjau
kad už šimtą vagnoriukų
gausim vieną tik lituką
o baisiausia tai naujiena
kad šią sušiktą žvėrieną
į litus iškeis ne visą
nes per daug jau jos priviso
šia žinia pasibaisėjo
Kazimieras taip kalbėjo
kaimynėliai jūs sutikit
vėl apmaus kelintą sykį
Jonas antrino jam uoliai
kas tik neskriaudžia varguolių
vėl pradėsim nuo pradžių
geriau pasikart einu
vargšą Joną apraminę
išsiskirstė vėl kaimynai
litas keitė vagnoriuką
ir toliau jiems galvas suko
šitiek kartų pasimokę
negi bus kokie prasčiokai
tarpu savęs pasitarę
išvadas tokias padarė
jei turi tik lyšną litą
investuok jį į valiutą
keisk į dolerius litus
jie tada tikrai nežus
kiaulę vėl valdžia pakišo
litą nuo dolerio atrišo
ir kaimynų pinigėliai
ėmė tirpti sparčiai vėlei
žemyn doleris riedėjo
nors tuo niekas netikėjo
vėl kaimynai susiėjo
ir labai piktai kalbėjo
ponai dulkina vėl mus
reik nurauti jiems kiaušius
ir ant nosies pakabinti
tai žinos kaip mus klaidinti
tai kalba kaimynų Jono
baisiai pyko jis ant ponų
Kazimieras ūsą suko
vėlei durnelius apsuko
šitie Vilniaus biurokratai
tai kažkokie degeneratai
pyktis ima negaliu
mulkina minias kvailių
visi baisiai susinervavę
degtinėlės paragavo
tuokart šnapso svaigulys
užmušė juodas mintis
bėga metai laikas eina
eurosajungos jau traukiam dainą
vėl galvosūkis kaimynams
litus eurais keist ketina
Kazimieras taip kalbėjo
kažkam nagai užniežtėjo
vėl apgauti ruošias mus
biednas nukentės žmogus
pritaria ir vėl jam Jonas
vėl išloš nuo šito ponai
na o mes biedni lietuviai
būsim ubagais kaip buvę
degtinėlės kai išgerė
skauduliai jų atsivėrė
valdžią keikė reik matyti
negaliu net aprašyti