Kai kartais atrodo, kad vilties nebėra, ji visad būna.
Kai jau atrodo, kad nesiseka, sėkmė visad atbėga.
Kai matai ką nors bjaurų išorėje, tas būtinai būna gražus viduje.
Kai išgirsti be galo seną dainą, ji visad būna labai graži.
Kai nupieši nelabai gražų piešinį,o mokytoja parašo dešimt...
Kai lyja lietus, o tu viena iš krūvos žmonių turi skėtį...
Kai sklaidosi debesys, o vietoj saulės pamatai dailų mėnulį...
Kai atrodo, jog praradai viską, atsiranda tas, kuris parodo, jog dar kažką turi, kažką tokio, kas brangiausia iš visų.
Kada rodosi, jog pasaulis pilnas neapykantos, visad atsiranda bent vienas, kuris parodo, jog neapykantos nėra, jog ji tokia laikina...
Kai nematai nieko, tik kitus, atsiranda tas, kuris parodo tau ir tave.
Kada manai, jog viskas yra taip trapu ir laikina, tau yra parodoma, kad amžina irgi yra.
Ir net kartais, kai apanki, juk nebuvo taip, kad neatsirastų tas, kuris tau atvertų akis?
Atrodo, jog ne. Atrodo, jog visada kas nors buvo šalia. Atrodo, kad yra, net tomis akimirkomis, kada tu save įtikinėji, jog esi vienas, visiškai vienas, vienas kaip pirštas ar medis dykumos vidury...
Bet tu niekad nebūsi vienas, nes pasaulis taip sudėliotas. Pasaulis be dviejų asmenų greta yra niekas. Pasaulis be tavęs ir manęs irgi niekas. Pasauliui reikalingi visi - anglai, lietuviai, vokiečiai ar kokie nors kanadiečiai. Jam reikia visų.
Pasaulis be saulės ir vandens... Įsivaizduok. Pasaulis be medžių. Pasaulis be žolės. Arba be upių. Baisu, ar ne?
Pasauliui reikia, kad būtum. Jam reikia, kad padėtum. Juk taip? Aš juk nemeluoju?
Atrodo, jog ne.
Įsivaizduok žiemą be sniego ar pavasarį be gėlių. Įsivaizduok rudenį be lapų... Kaip nemalonu. Kai keliesi pirmąjį žiemos rytą - lauki sniego. Gali sakyti, jog ne, bet širdyje juk lauki? Ne ką mažiau lauki pirmosios pūgos ir didžiulių pusnų prie durų. Lauki neišbrendamos sniego krūvos kelkraštyje ir kažkieno sulipdyto besmegenio patvory. Žinau kad lauki. Bet dar žinau, kad lauki ne viena - pasaulis visad laukia su tavimi.