Apie galvą zyzia uodas,
Šiaušiasi net mano kuodas.
Susitraukęs, nedidukas,
Šaiposi, lyg koks bildukas.

Tai kairėj, tai dešinėj,
Sukasi savoj erdvėj.
O kai suktis jam įgriso -
Apsidairė ir pamišo...

Uodas iššiepė dantis.
Ką begėdis tas darys?
Ai! Jis kanda baisiai saldžiai,
Skųsiuosi jau miško valdžiai.

Neilgai visai tetrunka,
Pamatau ant rankos gumbą.
Smarkiai ranką pakasau -
Gumbas auga dar greičiau.

Tas begėdis, besarmatis,
Uodas vėlei suka ratais.
- Eik šalin! Į kuprą gausi!
O tada nurausiu ausį!