Kai karštis plečias
Ir įsižiebia nelemtas vakaras,
Juodas kaip dėlė,
Nebesipriešina dangus.

Pereina savo kaitra
Per drebantį kūną...
Saulės nuorūka ant horizonto.
Kai apanglėjus moteris
Vis dar raudoną pirčiuką
Suvynioja į nosinę,
Kad neišgaruotų paskutinis
Šaltis.
Dar kart braukia nuo akių šešėlį
Paplūdus jausmais,
Atsiremia į duris
Ir skrebena nuo dangaus suvytusį svylėsį.