Vyniojasi sąmonės kamuolėlis į dumblių karpytus lapus. Pasaulis juokiasi ir žaidžia saulės šviesa ir blizgančiais smulkių karosiukų pulkeliais. Vejoja juos palei mano pablyškusį veidą, galiu matyti, bet ištiesusi savo perregimus pirštus su žalsvais oro burbuliukais į saulę, į žuvis aš visada užčiuopiu tik tuščią vandenį. Juokiasi pasaulis vėju. Nuslenka vėjo šuoras alksnių menkom karūnėlėm, nukrečia keletą lapelių su susisukusiais sausais pakraščiais, girgžteli žvirgždu iš po miškinės stirnos bailių kanopų, nuplevena pora tamsių žmogaus plaukų, kurie lyg erzindami plevėsuoja visai čia pat manęs, užkliuvę už nendrių.
Pasaulis dviem. Jeigu yra stirna, žvelgianti aksominėm akim, netoliese minkštom letenom žengs ir liūtas (jei atrodysi pakankamai tyras, kada nors pajusi, kad laukinė Tavo rankose būna švelni kaip tas dirbtinis šilkas). Jeigu yra rytas, atėjus laikui Tavo pavargusius skruostus juodmedžio pirštais glostys vakaras, pūs miegančių rožių kvapu(jos užmiega kas vakarą nesulaukusios Tavęs ateinančio). Jeigu buvau aš, lietusi realybę permatomais pirštais, esi ir Tu, tas, kuris skverbiasi per dabartį lyg erelio sparnais plėšydamas orą.
-... nes tavim tikiu. Žodžiai niekingai slysta mano lūpomis, taškosi vaivorykštėm ir jų purslais leidžiasi ant Tavųjų. Kokie bereikšmiai tie žodžiai. Kam Tau jie? Argi jie gali apsivynioti vijokliu aplink Tavo liemenį ir spinduliuoti tikėjimą? Ar jie gali atstoti tą jausmą, kai per trapų „dabar ir čia“ siūlą bėgdavom dviejų vilkų ruja, pėda į pėdą lyg vienas. Ar gali būti žodžiai reikalingi tada, kai aš su ėriuko patiklumu prieidavau prie Tavęs ir ekstaziškai virpėdavau Tavo glėbyje? Ar Tu klausdavai žodžio, ar klausdavai prasmės, kai aš buvau ta siena, sustabdanti Tavo, Sizife, akmenį iš beprasmės kančios verpeto. Aš, ta, kuri drėgnoje, priplėkusioje roplio kvapu oloje virš Tavo galvos laikė dubenį, į kurį dar ir dabar kapsi gyvatės nuodai, ta, kuri žvilgsniu glosto veidą, geria Tavų akių šviesą ir niekaip negali pasisotinti, amžinai alkana, amžinai ištroškusi Tavęs.
- ... nes neužtenka vien tikėjimo. Rėmiausi į tikėjimą taip tarsi negalėčiau paeiti be jo, leidausi vedama taip tarsi būčiau akla. Nebuvai geras vedlys. Turėjai stiprią dvasią, stiprų kūną, bet niekada nesupratai švelnumo. Tą dieną, kai susitiko mūsų pasaulių vaivorykštiniai muilo burbulai, kai jie pradėjo lietis į vieną, aš pradėjau nykti. Tu toks stiprus, toks didelis Tavo pasaulio burbulas, tiek veiklos, žmonių, biznio planų, su tokiu dideliu sąrašu to, ką Tu gausi, ko nori, tokiu didžiuliu sąrašu, kokia turiu būti aš... Norėjai visko pompastiškai didelio: visa sprogdinančios meilės, idealios moters šalia, liepsnojančio židinio. Susiurbei mano burbulą. Liko Tavo planai, likai Tu, neliko manęs. Taip aš galėjau būti ideali, jei nors kartais būčiau girdėjus, kad tai svarbu, o ne sulaukčiau reakcijos į tai kaip į įprastą rutiną. Aš tiesiog norėjau, kad mane mylėtum, be žodžiu, jei taip Tau patogiau, bet apkabindamas, kad galėčiau girdėt Tavo plakančią širdį. Atleisk, kad neištvėriau. Atleisk, kad negalėjau gyventi ir su Tavimi, ir be Tavęs.
Virš vandens plėvelės pralėkė čiurlys. Taip žemai žemai. Lis. Lankstosi nendrės mano ežere, išsibaidė karosiukai, neliko vandenyje žvynų švytėjimo. Kaip tamsu.
Kaip tamsu be savo tikėjimo.
Linguoja ežero vanduo, siūbuoja mano kūną mažų vandens vabaliukų malonumui, viską užvaldo saldus tingulys, toks kaip liepų medumi varvančios vasaros naktys su Tavimi, Tavo kvėpavimo adatėlėmis ties mano oda. Tu vakar naktį atėjai. Šaukei mane. Drebino vandenį Tavo ašaros, degino mano šaltą žalsvą odą, pabėgo mano vabaliukai. Bijojau, tirtėjau tarp dumblių, slėpėsi karosiukai mano plaukuose kaip žolėse blaškydamiesi ir plakdami veidą aštriais pelekų kraštais. Ilgai sėdėjai sumerkęs savo ilgas kojas į vandeni, ilgai kalbėjai tylai, kol ji pradėjo kalbėti Tau. O aš ilgai įsidrąsinus žiūrėjau į Tave pro nendres, ilgai gėriau Tavo akis, Tavo odos kvapą vandeny. Iki išėjai. Jaučiu negrįši. Riš tik žalias ežero kvapas Tave su dumbliais, karosiukais, su permatomais oro burbuliukais mano šviesiuose plaukuose taip, kaip neriša manęs, nes aš esu čia taip tarsi nebūčiau niekur.
Šiąnakt daužo vandenį lietus, raibuliuoja pilnaties šviesa. Nėra Tavęs. Šiugždu Tavo vardą, vyniojasi mano sąmonė į ežero dumblius. Jei aš būčiau pasaulio jis mane mylėtų, bet neesu ir jis manęs nekenčia...