Žuvelės šoka, vanduo balsu
lengvai jas glosto, aš ratu
suku dienas – naktis
į valtį nemigą sudėjęs.

Aplink apgirtę aitvarai
išplaukti ragina seniai
maišan rugių ir duonos,
akmenų gausiai prikrovę.

Esu piemuo tuščių lankų,
tad ko išplaukti man baisu?
Juk nei marga avis, nei žiogas liūdesio nerodys.

Gal tik namų dvasia pamos
ir seną kauką man įduos
klausytis vakaro tylaus iš lūpų tekant.

Sau pačią volungę imu,
kad plaukt nebūtų taip graudu.
Tegu giesme ji valty
nemigą nunuodys.

Žuvelėms šokant mes abu
lengvai jas glostysim balsu.
Krante apgirtę aitvarai laukus tejodys.
Krante apgirtę aitvarai laukus tejodys.
Krante apgirtę aitvarai laukus tejodys.