Stačiakampis stalas ir į sučiauptas stalugalyje sėdinčiojo lūpas įspraudžia džiunglių karaliaus šūksnį. Tačiau kiti sėdintieji bent jau gali po stalu laikyti savo rankas. Kas susitepti ketinančias, kas peilį slepiančias, kas pirštus sukryžiavusias...
Tuo tarpu apvalusis stalas ne tik palieka džiunglių karaliaus šūksnį tam pačiam karčiuotajam, bet ir magiškai (?) sudeda nelaimėlių rankutes ant savo lygaus paviršiaus.