Tai ne raginimas, o greičiau kvietimas. Kam reikalingas tas pavasaris? Vat atsistokite kuris nors ir pasakykite man, kam jums tas pavasaris! Ha ha, taip ir maniau. Aš čia stoviu vienas. O gaila...

***

Šiandien nenuėjau į mišką. Švietė saulė, pūtė vėjas. Laikrodis rodė dvidešimt minučių po dvidešimtos, o dangus dar žydras žydras. Keletą kartų buvau palietęs durų rankeną. Norėjosi. Per radiją transliavo žinias ir neaiškiu balsu gurgėjo, kad radiacija jau pasiekė kažkokį negirdėtą lygį ir išėjimas į lauką būtų lygus savižudybei. O aš tada taip abejojau. Stoviu vienas prie durų, žiūriu pro mažą langelį ir pavydžiu panelėms, ilgais sijonais ir kavalieriams, lakuotais batais. Gėlės, paukščiai, nuplauti automobiliai... Tik tik neseniai nuplauti. Visam laikui. Po to sėdėjau ir ilgai mąsčiau, ką man būtų pasakęs vienas kuris iš tų kavalierių jei prasitarčiau jam, jog savo automobilį jis plauna paskutinį kartą... Ir kaip tądien skubėjau namo, medžių šešėliais, o saulės apgaubtus plotus prabėgdavau akis prisidengęs Dostojevskio “Idiotu”.
Bet visa tai praeitis. Kol radiacija sunkėsi pro žemę į planetos gilumą, rūsyje turėjau motorinį laivelį. “Pipel”, buvo užrašyta raudonais dažais. Vanduo. Vakarais kaip vampyras prisėlindavau prie jo ir bene pasinerdavau žemyn galva kaip antis, kaip antinas. Bet po namą lakstė voverė. To man užteko. Kažkoks paskatinimas gyventi toliau...

***

Po to kažkada supratau, kad žmonija nepaprastai gaji. Net Napoleonas neįsivaizdavo, kad jo kodeksas po kelių amžių visiems bus priešpaskutinėj vietoj. Kai pasimaišė žmonės su tomis visomis savo apokaliptinėmis idėjomis, kai ėmė tikėti, kad tikrai, kaip majai pasakė – taip ir bus, tada ir prasidėjo visas šėlsmas. Žmonės patys save įtikino, kad pasaulis baigsis ir iškilmingai pabaigė jį. Taip maniau aš dėstydamas eiliniam universitete, kurio auditorijas sudarė mano matytų lavonų vaikai. Arba man jau visai pasimaišė. Pasibaigė viskis, pasibaigė “Pipel” degalai... pasibaigė voverės gyvenimo linija.

***

Taigi užsiblokuokim. Kaip visada. Užsiblokuokim nuo visų, nuo savęs, nuo logikos. Pradėkim šnekėti nesąmones, pradėkim galbūt vaikščioti vien su apatiniais rūbais, nebeišlipkim iš savo automobilių – miegokime juose. Statykim daugiau namų, nuolatos skraidykim lėktuvais, valgykim greito maisto įstaigose, nuolatos klausykime amerikiečių, kurie ragina atvėsti dėl to atšilimo, o patys, kaip per filmus, už nugaros mūsų motiną žemelę vaišina branduoliniais ginklais... Visus svajotojus raginu užsimerkti. Ir įsivaizduoti kažką gražaus. Mes nebe tokie, kokie žmonės buvo anksčiau, mūsų smegenys suskystintos, protas užmigęs, bet vaizduotę paskatins tokie kūriniai kaip “Liūtas karalius”, “Pasiklydę vertime”, “Į šiaurę pagal šiaurės vakarus” ir kiti. Matykim ką norim. Klausykim. Kai neteksim savo nuosavo kūno įvyks didelis mažas stebuklas ir mes kiekvienas kažką greitai suprasim. Galime gyventi dėl to. Arba galime užsiblokuoti. Tą ir padarykime – juk tada nereikės prisiimti atsakomybės, tada galima bus vaipytis.

***

O vis dėlto paleiskime pasaulį – tegul jis sukasi...