VIII

Dvi kelionės dienos buvo ramios, o paskutinė kelionės diena, trečioji buvo siaubinga. Tą dieną užėjo didelė audra. Pakilo baisus uraganas. Jis draskė mūsų lėktuvą į visas puses. Trankėsi kaip pasiutęs. Aš meldžiausi Šventai Madonai, kad ši baisi vėtra nesudaužytų mūsų lėktuvo į šipulius. Lėktuvas smarkiai siūbavosi, todėl aš apklojau Mėgę dviem pūkinėm antklodėm, apkamšiau trimis pūkinėmis pagalvėmis, kad ji neslidinėtų, nes  beslidinėdama dar galėjo ir susižeisti, užsigauti. Aš vis meldžiau Dievulį, kad tik liktume gyvi ir sveiki. Prižadėjau Dievo Motinai, po šios siaubingos kelionės, paaukoti savo motinos auksinę su deimantais apyrankę. Po to uraganas nutilo, bet audra dar tęsėsi. Pradėjo žaibuoti. Žaibas trenkė į lėktuvo propelerį, tada jis nustojo suktis ir lėktuvas pradėjo buksuoti, tratėti, drebėti, kol pagaliau visai sustojo dirbti jo variklis. Mūsų lėktuvas kabojo tarp žemės ir dangaus. Mes buvome tarp pragaro ir prarajos: apačioje viskas virė, kunkuliavo, putojo juoda masė, o viršuje lakstė raudonos ugnys. Atrodė lyg visi velniai būtų pabėgę iš pragaro ir šeimininkavo Dievo buveinėje. Robertas man liepė gulti ant lėktuvo grindų, kai atsiguliau jis liepė užsispausti ausis su pagalve. Robertas padarė tą patį. Mes gulėjome kaip negyvi. Vėl trenkė žaibas į propelerį ir staiga jis pradėjo suktis. Robertas greitai atsistojo, atsisėdo prie lėktuvo vairo. Atstatė lėktuvo teisingą padėtį ir jis pradėjo skristis. Ta siaubinga audra praėjo tik ketvirtos dienos, mūsų kelionės, rytą. Tada mes jau pamatėme žemę, o po pietų  pasimatė ir Paryžiaus bokštai. Robertas pradėjo leistis tam skirtoje lėktuvų nusileidimų aikštelėje. Ten, Paryžiaus priemiestyje, stovėjo jo lėktuvo nuosavas angaras. Aš mintyse padėkojau Dievuliui už  sėkmingą kelionę. Robertas mus nuvežė pas Mėrės seserį Luizą, kuri gyveno „Eliziejaus Laukuose“. Jos namas labai gražus. Luizą jau mūsų laukė. Mėri  jau jai buvo paskambinusi. Ji su vyru maloniai mus priėmė, pavalgydino skaniais pietumis ir parodė kambarį, kur mes su Megę gyvensime. Jame buvo rūbų spinta, didelis, senovinis, puošnus veidrodis. Virš nedidelės kanapos kabėjo tris lentynos su knygomis ant jų dar stovėjo maža vaza su neužmirštuolėmis, o šalia jos stovėjo pastatomas laikrodis. Kitame kambario gale stovėjo lova man ir maža lovytė Megei. Tiesa dar šalia kanapos stovėjo foteliukas su nedideliu, dailiu staliuku. Luiza buvo trisdešimt penkerių metų  medicinos seselė. Ji dirbo privačioje ligoninėje. Vėliau ji ir mane ten įdarbino. Jos vyras Žakas De Onori buvo keturiasdešimt metų. Jis – dailininkas. Jie abu labai malonus ir geri žmonės. Pas jų mes su Mėge buvome laimingos. Linksmai gyvenome be jokių rūpesčių, vargų. Man net  baimės jausmas buvo praėjęs. Nors gatvėje dar baigčiai apsidairydavau į šalis ar kas mūsų neseka su Mege. Vakarais mes su Luiza ruošdavome vakarienę dainuodamos liaudies dainas, o Mėgė su Žaku mokinosi piešti ir jai neblogai išeidavo. Žakas ją labai girdavo už stropumą nors jai tik buvo trys su puse metukų. Aš žiūrėdavau į jos, nuo stropumo patemtas luputes ir džiaugdavausi, kad ji gyvena savo pasaulyje ir nesupranta kas nutiko jos tėvams.
Kartą eidama į darbą, spalio 11 d., aš netikėtai pajutau, kad mane kažkas seka. Tada aš mėtydama pėdas grįžau per parkus atgal į namus. Paskambinau Luizai į darbą. Jai viską pasakojau ir pasakiau, kad nupirktų bilietą į traukinį – ekspresą „PARYŽIUS - MADRIDAS“ . Po to aš nuėjau į Žako dailės dirbtuves ir viską jam papasakojau taip pat. Jis pasakė man, kad reikia išvažiuoti iš čia dar šiandien. Aš jam pasakiau, kad Luiza prižadėjo nupirkti bilietą iki Madrido. Jis pasakė:
- Tai labai gerai, kad ji nupirks. – apsidžiaugė jis ir padėjęs dažų paletę su teptukais, liepė atsivesti Mėgę, kai mes atėjome, Žakas vėl liepė:
- Sėskitės čia prie to grimavimo staliuko. – taip pasakęs jis padėjo mums dvi kėdes. Mes atsisėdome, tada jis mus ėmė grimuoti.
Mane jis nugrimavo kaip negrę, o Mėgę kaip negriuką. Kai Luiza grįžo iš darbo ji mūsų su Mėge nepažino ir net išsigando. Mes iš jos visi trys skaniai pasijuokėme, o aš priėjus ją apkabinau ir pasakiau:
- Luizele, tai mes! – aš vėl nusijuokiau, kad ji išsigandusiu ir nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Aš vėl jai pasakiau žiūrėdama į Žaką:
- Tavo vyras tikras genijus, jei mūsų dar nepažįsti.
Tik tada Luiza mus pažino kai man besijuokiant sužibo mano dantyje auksinė karūnėlė. Ji net nusispjovė ir sušuko:
- Viešpatie, kaip jūs mane išgąsdinote! Duokite man atsigauti! Kėdę ir vandens! – ji krestelėjo ant kėdės, kuria padavė Žakas ir godžiai išgėrė, mano paduotą, stiklinę vandens, o tada  jau ramiai pasakė:
- Jei ne tavo auksinė karūnėlė tai būčiau iki dabar abejojusi ar tai jus abi, ar ne? – ji susiėmė už burnos ir pradėjo juoktis.
Paskui pašokusi nuo kėdės ir greitu žingsniu nuėjo į savo miegamąjį, prie spintos, atidarė ją ir ėmė kažko ieškoti. Po to atėjo pas mus laikydama rankose pustą, gėlėtą, čigonišką  sijoną ir pasakė:
- Imk užsidėk šitą. Gal tiks?
Ji žiūrėjo į mane kaip aš deduosi sijoną. Pasakė, kad labai tinka ir nusijuokusi pasakė:
- Eime ponia negrę su manim. – ji paėmė mane už parankės ir nusivedė mane į miegamąjį ir išrinko man dar oranžinę palaidinę su ilgomis rankovėmis, pilką, surišamą megztinį, baltą, surišamą  skrybėlaitę ir seną lietpaltį. Aš užmoviau Mėgei juodas kelnytes, juodus batukus, baltus marškinėlius ir uždėjau juodą paltuką. Paskui apsirengiau pati duotais Luizos drabužiais.
Išgėrėm atsisveikindami popietinės arbatėlės. Atsibučiavome su Luiza. Ji verkė ir pasakė:
- Tu man buvai kaip sesuo, kurios Dievas man nedavė. – ji apkabino mane, po to Mėgę ir vėl liūdnu balsu pasakė:
- Jaučiu, kad mes dar susitiksim. – taip pasakiusi ji paėmė Mėgę ant rankų ir palydėjo mus iki Žako automobilio, įsodino mus į jį. Žakas sudėjo mūsų bagažą į bagažinę ir nuvežė mus į geležinkelio stotį
Stotyje buvo daug žmonių visi kažkur bėgo, skubino. Nešikai nešė, krovė bagažą į krovinių vagonus. Aš nešiau Mėgę, o Žakas nešė mūsų lagaminą. Jis mus įsodino į ekspresą.
Mes įėjome į savo kupė. Aš pasodinau Mėgę ant apatinio gulto. Žakas krovė mūsų daiktus ir lagaminą ant viršutinio gulto, aš nurenginėdama Mėgę žvilgtelėjau pro kupė langą ir nustėrau, nes pamačiau Misterį Nilsoną su kažkokiu vyriškiu bėgiojančius po stoties peroną. Žakas klausiamai pažiūrėjo į mane ir aš rodydama į Misterį Nilsoną pasakiau jam:
- Va, žiūrėkite, tai tas vyras nori mus nužudyti. – taip pasakiusi aš pajutau Žako ranką ant peties ir sakantį šiuos žodžius:
- Brangioji Simona viskas bus gerai. – jis paglostė man petį, žvilgtelėjo į Megę ir pridūrė, - Jis jūsų abiejų nepažino tai nereikia pergyventi. Mes nuo jo įsisuko. – Žakas nusišypsojo Megei, o ji, negriuko veidu, jam nusišypsojo. – jis pirštu palietė jos nugrimuotą nosytę ir atsisuko į Simoną, o ji žiūrėdama  į tolį tepasakė:
- Bet ar ilgam jis mūsų nepažino?
Mes visi tylėjome. Po to aš pradėjau tvarkyti daiktus. Žakas man padėjo. Vėliau jis širdingai atsveikino su mumis. Žakas išlipdamas iš vagono liūdnu balsu pasakė:
- Mums dabar su Luiza bus sunku be jūsų. Mes prie jūsų labai pripratome. Mes su jumis buvome kaip šeima. – jis nusuko akis į šalį, nes jose pasirodė didelės, vyriško nuoširdumo ašaros, bet dar pridūrė sakydamas:
- Saugok Mėgę ir jeigu ką duok žinią. Mes jums padėsime, be jūsų mes šiam pasaulyje nieko neturime. – taip pasakęs jis perėjo per peroną, atsistojęs prie geležinkelio stoties jis ilgai mojavo su savo juokinga, dailininko plačiabryle skrybėle.
Mes žiūrėjome į jį per kupė langą tol kol Žakas matėsi. Mėgė jam taip mojavo savo maža rankele, o aš tyliai verkiau, nes supratau, kad šie man visai svetimi žmonės tapo artimesni negu artimiausi giminaičiai, be jų aš bučiau pražuvus. Po to mes su Mėge užsisakėm pietus į kupė ir aš ją paguldžiau miegoti, o aš  sėdėjau ir žiūrėjau į ją, dėkodama Dievui ir Santai Madonai už pagalbą ir apsaugą nuo viso to blogio kur mus dabar persekioja ir nuo pyktu žmonių.
Kai mes atvažiavome į Madridą aš nusiprausiau, nuprausiau Mėgę, po to persirengėme abi ir nusipirkome bilietą į Nicą.
Simona atsiduso, pasižiūrėjo į tėvą ir ramiai vėl pasakė:
- O toliau tu viską žinai, Tėveli.
Donas Rosi nuleidęs galvą pradėjo raudoti ir griaudžiu balsu tarė:
- Viešpatie, dukrele, kiek tu iškentėjai. – jis užsidengė veidą rankomis ir raudojo toliau.
Simona sutelkė visas jėgas, kad paimtų tėvo ranką ir sunkiai alsuodama pasakė:
- Tėte, tik tu nepasakok apie tai policijai. Aš nenoriu, kad tau su Mėge kas nors atsitiktų.  – taip pasakius jis suspaudė tėvui ranką ir žiūrėdama tėvui tiesei į akis dar kartą paprašė jo, - Tu prižadi, tėveli?
Donas Rosi linktelėjo galvą šluostydamas ašaras ranka. Simona tebelaikydama tėvui už rankos vėl ramiu balsu pasakė:
- Tėveli, tik tu nesijaudink, bet aš noriu kai ko dar Tavęs paprašyti. – ji klausiamai pažiūrėjo į tėvą ir pasakė, - Jei aš numirsiu tu viską papasakok Megei per jos aštuonioliktąjį gimtadienį. Visą tėvų gyvenimo istorija. – ji patylėjusi pridūrė:
- Ir dar, nedėk Mėgei Makso pavardės, dėk jai savo pavardę.
Donas Rosi tuo tarpu tylėjo, mąstė, bet staiga jis  atsistojo sušuko pasipurtęs:
- Ne, dukrele, tu nemirsi! Dievas tau neleis numirti! – jis vėl sukniubo ant kėdės ir vėl sušuko apsipylęs ašarom:
- Neleis!
Staiga į palatą įėjo daktaras Tano Karido ir du sanitarai. Daktaras Tano pasižiūrėjęs į Doną Rosį ir Simoną tarė:
- Aš labai atsiprašau, kad mes su profesoriumi pavėlavome. – jis pasižiūrėjo į savo auksinį laikrodį pakabintą prie šilkinės liemenės kišenės ir net šūktelėjo, - O jetau, mes pavėlavome pusantros valandos! – vėliau ramiai pasakė, - Mes paruošėme operacinę Simonai, nes mūsų ligoninė yra maža ir daug ko neturime joje, tai kol supirkome viską ko reikėjo šiai operacijai ir praėjo laikas.
Po to sanitarai paguldė Simoną ant neštuvų. Donas Rosi atsisveikindamas su dukra peržegnojo ją, pabučiavo į kaktą ir pasakė:
- Dukryte, viskas bus gerai.
Tada sanitarai išnešė Simoną į operacinę. Daktaras Tano paėmė Donui Rosiui už rankos ir pasakė:
- Done Vitai, dabar ji yra Dievo rankose ir tik jis žino ar ji gyvens, ar mirs. – taip pasakęs Daktaras Tano išėjo.