Krepšt krepšt už virvutės, kad oro nekvėpčiau be saiko,
Kad matyčiau tik tiek, kiek nutapė tapėjai kiti
Ir be reikalo kad nerašyčiau naktim lyg paklaikus
Bei neliesčiau paveikslų dirglių, nes anie – užkrėsti.
Vis ir vis apraizgyta ribom, aprengta pagal laiką,
Nors už lango kvatojas lietus iš plonų apdarų.
Šiandien miršta valdovas,kurs vakar už virvės dar laikė –
Jau galiu atsikvėpt, bet  verkiu ir  šarvoti einu.