Ta sausra be raitytų užuolankų
Kvietė ne vieną miegoti,
Taip netarusi nė vieno suprantamo žodžio.
O laukuos įsivyravos štilis
Su pageltusiom smilgom ganykloj.
Ne tikri buvome dieną,
Kad saulė nors kartą pails,
Ir padangės bekraščiu aikštynu
Bergždžias vėjas virš pavargusio miesto
Atgins nors vienintelį debesį,
Negailėjusį rojaus vandens...
Be svajonių, be pasakų rožinių
Daug kas laukė lietingų prognozių,
Bet dangus tarsi siena medinė
Dar negreitai atvoš dosnią skrynią vandens.