Audris grįžo sulytas. Durys buvo užrakintos, taigi sužvarbusias rankas teko traukti iš striukės kišenių ir apsmukusiose, purviname smėlyje išvoliotose kelnėse ieškoti rakto. Skambinti į duris Audris nenorėjo – gali būti, kad tėvas miega, o jo miego trikdyti NEVALIA. Tai žino ir jis, ir visos jo pamėlusios galūnės. Vargais negalais ilgą ir ploną raktą jis įkiša į duris ir preciziškai tyliai pasuka jį pagal laikrodžio rodyklę. Nuleidžia rankeną ir sliūkina tiesiai į vonią ant pilko linoleumo palikdamas purvino vandens pėdsakus.
Audris sėdi ant vonios krašto. Nuo jo pamėlusių lūpų varva turbūt paskutiniai lašai. Ant baltų plytelių murzinas tekantis lietaus lątakas piešia savą kompozicija, o Audris, tarsi norėdamas padėti nebyliam menininkui, stumdo savo batą. Į kairę. Į dešinę. Aukštyn. Į dešinę. Nelygios plytelės šįkart tapo privalumu, rudas skystis nuo batų panašėjo į debesį. „Bjauriai gražu... “ - taria Audris savo atvaizdui veidrodyje. „Taip, - atsako užkalbintasis, - bjauru, bet gražu... “.
Visus drabužius jis iškabina taip, kaip liepė motina – neguldant vieno ant kito, plačiai. Kodėl būtent taip Audris niekad taip ir nesistengė suprasti, jam pakako žinoti, kad motina visad teisi. Taip, ji tokia. Jei atidarant šaldytuvą iš jo iškristų kiaušinis (-iai), sulūžusios kiaušinių lentynėlės būtų niekuo dėtos – tiesiog Audris yra paskutinis nevėkšla balvonas. Motina juk neklysta.
Audris apsivynioja rankšluostį aplink gležną savo kūną ir tyliai apeina visus kambarius. Tėvo nėra! Jis pakelia pečius aukščiau... Dar aukščiau – Audriui taip drąsiau. Kaip ir kaskart, kai jo embriono prado kaltininko nėra, jis apžvelgia kambario grindis, pakiša galvą po lova, pakelia užuolaidas. Audris gerai pamena tą dieną, kai jo motina, šluodama kambarį, rado plaukų segtuką. Verčiau to segtuko ji būtų nepastebėjusi, verčiau būtų tiesiog praleidusi pro akis... Nuo to laiko individas vardu Audris (taip jį vadina anglų mokytoja) visada įdėmiai apropinėja kiekvieną pakampį. Filmai čia ir vėl pasirodė naudingi. Audris suprato savo tėvą – taip daro dažnas vyras, kuris turi tokią bjaurią žmoną. Apatinis stalčius yra pati slapčiausia vieta, kurioje jau atsirado rudos kojinės, keturi segtukai, sidabrinis auskaras, bet slapčiausiais Audris laikė rastuosius plaukus. Savo neįtikėtinų tyrimų (stiklas – tiesioginė saulė – plaukas) dėka, jam pavyko nustatyti, kad visos šio stalčiaus gerybės priklauso trims moterims.
Šįkart Audris neropinėjo po kilimą – rankšluostis krito, o ropojimui reikėjo abiejų rankų. Jo akys krypsta į virtuvės stiklą... Ir štai baltas kūnelis susiraito ant palangės, o ploni pirštai gaudo lietaus lašelius už stiklo. „Jie krenta ir bloškiasi prie stiklo... Kodėl jie taip daro? “. Audrio kūnas lėtai pasilenkia link stalo, o ištiesta ranka paima jau beveik ištirpusį sviestą. Kitos rankos mažasis pirštas panyra į tą glitų produktą – pakabina maža kiekį, ir tepa jį ant stiklo. Savo piršto judesiais, Audris seka tekantį lietų, kuris nesenai plovė jo mintis ir kūną. Akys grožisi nejudriu sviesto šokiu ant lango. Šiandien Mr. AUDRIS čia maestro. Jam ploja tykštantys lietaus lašai, jam lenkiasi vėjo lenkiamos medžių viršūnės. Šlovės akimirkoje Audris raito sviesto judesius, suteikia jiems gyvybę tekančios upės fone.
Sviesto baletas baigiasi pasibaigus jo ištekliams ir maestro lėtai, pasiremdamas abiem savo rankelėm, nučiuožia nuo scenos. Sėdasi prie stalo. Be viso kito jau nebevalgomo jovalo, palikto nuo rytinio tėvų apsilankymo virtuvėje, peleninėje jis randa prieskoniais įtrintus žemės riešutus. Porą minučių Audris tiesiog žiūrėjo į tuos neaiškios kilmės maistinius gabalėlius ir galop ryžosi vieną jų paimti. Jis lipo prie rankų, nesinorėjo tokių kišti į gerklę – pasitelkęs savo nagus, jis gramdė prieskonių klodus... po vieną, po vieną – gramdė ir kėlė burnos link. Galop suprato, kad tai nėra ekonomiška ir gramdytus riešutus jis ėmė krauti į savąją piramidę. Peleninėje palikęs tik krūvelę į šlapius pelenus panašios masės, Audris po vieną sudėjo riešutus sau į delną ir susipylė juos i burną...
... dar kramtydamas dienos grobį jis linko prie top-secret stalčiaus. Jo siela šiandien kuria. Audris ištraukia rudąsias kojines, segtukus, auskarą ir plaukus – tekinas pasileidžia į tėvų kambarį. Neliesdamas lovos kraštų, jis paguldo kojines ant jos. Pretiziškai – kaip ir mokė mama, jis paguldo jas taip lygiai, kad net šarka nesukranksėtų. Ant dešinės kojinės galiuko prisegė sidabrinį auskarą, iš majonezo indelio išsitraukia plaukų kuokštelius, sumaišo juos ir susega į juos tuos keturis plaukų segtukus. Lengvai patampęs kiekvieno plaukelio galiuką, visą nuostabiąją kompoziciją Audris padeda išplyšusios kojinės klyno teritorijoj... Grožisi, palieka kambarį ir, užsilipęs ant palangės, stebi šaligatvį, kuriuo turi grįžti motina, o po to tėvas.