Pakėliau ją ant rankų – tokią liūdną ir išsekusią. Aprengiau gražiausiais drabužiais ir paguldžiau į čežančiais drugelių sparnais išklotą medinę dėžutę. Uždėjau dangtį ir prikaliau jį sidabro vinukais, nulietais iš bemiegių naktų mėnesienos. Išnešiau dėžutę iš savo prietėmų kambario į žalią, čiulbantį birželio pasaulį. Plaukė debesys, kaitino saulė, aukštai, dangaus mėlynėje maudėsi kažkoks paukštis, kažkur grėsmingai blerbė žoliapjovė. Suradusi švaraus smėlio lopinėlį, užkasiau jame dėžutę. Smėlio kruopelytės man prisiminimais sruvo pro pirštus, kol supyliau nedidelį kauburėlį. Jų, tokių nežinomų, visame pasaulyje – milijonai. Norėjau priskinti gėlių ir padėti puokštę, tačiau nežinojau, kokios čia tiktų. Todėl tik nuskabiau keletą dar nenupjautų smilgų ir įsmeigiau jas. Troškau pasimelsti, tačiau neprisiminiau nė vienos maldos, o visi žodžiai atrodė tušti, pilki ir blankūs. Supratau, kad jau reikia nueiti, bet – negalėjau. Dar ne. Taip vieną vasaros popietę aš palaidojau savo meilę. Tau.