Adolfina keičia pasaulį
Mažytė, isteriškai purtanti galvą, žavi nerangumu geografijos mokytoja Adolfina (švelniai aštuntokų ir vazoninių gėlių vadinama Žibute) ėmė ir susimąstė apie pasaulį. Storą ir globalėjantį. Žinoma, visad nelaimingą, kas keletą milijonų metų sušunkantį „Tvanas, debilai! “. „Vis dėlto, gimtajame pasaulyje kiekvienas žiogas gali pasinaudoti teise netekti sparno, liežuvio ar šiaip panagių turinio“ – mąstė Adolfina.
Nei iš šio, nei iš to, diskutuodama su dešimtokais (žodis „diskusija“ čia nelabai tinka, nes garsų kratinys, virpčiojantis klasėje, veikiau turėtų būti vadinamas „nei jums įdomu, nei man rūpi“ aktu) apie burokinių ropių vegetacinį laikotarpį, Adolfina keistai pasijuto. „Vakarykštis kefyras? – šmėstelėjo pedagogės galvoje – Neee, jis jau pašalintas. “
Tikroji savijautos pokyčių priežastis buvo daug metafiziškesnė-ezoteriškesnė-paslaptingesnė-esnė-esnė... Adolfiną aplankė... oooo... aplankė APREIŠKIMAS.
Tebestovėdama klasės priekyje mokytoja išsitraukė iš stalčiaus namų gamybos meškerę ir užmetė ja vieną savo blizgančią akį į geografinę saulės padėtį (visada reikia būti tikram, jog jai viskas gerai, nes tikrosios bėdos slypi kažkur karštapus). Nepajėgusi išsisukti kitos regėjimo gabalės, Adolfina tik šveplai atsikrenkštė ir žvilgtelėjo per langą. Liūdnas vaizdas, ech, liūdnas – vis tas pats narkomanas, tarkuodamas gatves murzinais puskerziais, kaip ir kasdien centauja.
Na ir tada, tada, praslinkus gal net... penketui minučių, Adolfina SUPRATO. Reikia pakeisti pasaulį.
Mažytė mokytoja susivyniojo savo blizgančią akį, išsuko nieko doro neišlojančią saulės formos lemputę ir metė ją į grindis. Metė, beje, ir pedagoginį darbą.
Mąstydama apie neišsenkamą, tokią stulbinančiai gilią prošvaistę pakeisti savo blankią būtį, Adolfina suprato, ką turi daryti.
Ex-mokytoja pasikvies narkomaną ir keliaus į ministeriją. Tegu visi sužino apie geresnį pasaulį, kurį ji sukurs pasitelkusi specialisto pagalbą ir savo neišsenkančią išmonę. Nuo šiol Adolfina augins aguonas.