galva pilna žvirgždo, akys – sausringos,
tylim, tik žemė lyg žiotųs kalbėti...
jau nepulsuojam ir netgi pamiršom  
kaip išsiskleidžia prieš liūtį skėčiai.

žmonės išdžiūva ir trupa kaip lapai
neprirašyti, bet meldžiantys vieno –
drėgmę ant rankų, ant artimo kapo,
juk metinės. net neapniukę, o, Dieve...

suurzgia radijas. dvylikta. žinios.
„Vėl be lietaus. Taupykite ašaras. „
raktai netinka, nes spynos ištino,
ir liksiu bute liūdesio raškomas.

šimtas savaičių. liūties anei ženklo.
sukepusios lūpos, aš lyg nebilys.
išskleidžia skėtį senelis už lango.
juk metinės. Dieve, tai vis delto lis?