Iš-keliu ranką. Baltoje saujoje - trupiniai ir šiek tiek gvazdikėlių prieskonių, mano mėgiamiausių. Jų visuomet aptinku saldumynuose ir mėgiamiausiuose "Iliuzijos" saldainiuose. Šokoladiniai, švelnūs.

Plaštaką pasuku dešinėn, po to - šiek tiek kairėn. Taip reikia. Jaučiuosi it stulpas, vykdantis kažkieno kito nurodymus, bet absurdiškai lengvai paklūstantis liepiamajai nuosakai. Staiga į mane atsukamos prožektoriaus šviesos, aš turiu tarti žodžius, savo partijos eilutę, tačiau išraustu, ranka ima drebėti, ir maltų gvazdikėlių milteliai pabyra man ant akių. Graužia.

- Stop Stop! - Išgirstu spengiantį, šaižų balsą paausiuose. Ir vėl viskas iš naujo. Jausčiausi ramiau, tvirčiau, jei scenaristai nekaitaliotų dekoracijų. O jie stumdo, stumdosi ir dar juokiasi. Manau, tai nesąžininga, bet ką aš čia.

Pikčiausia būna tuomet, kai tas pats balsas pareiškia, jog gvazdikėliai - baigti. Tuomet stoviu, tabaruoju iškelta ranka virš galvos, stengiuosi kaip įmanydamas, tačiau kakavos milteliai nepakeičia gvazdikų kvapo, aš širstu, susidvejinu, nebenoriu vaidinti, nors žinau - reikia. Kartą apgavau su cukrumi. BET jis neapsuka galvos pusantro karto, todėl apie kalbėjimą pirmuoju gvazdiko asmeniu negali būti nė kalbos. "Tik saldu, ne ruda, tik saldu, ne ruda..." - bandau sau įdėti karšton košėn galvoje, lavon, kurioje ištirpsta visos svajonės.

Aš - lyg gigantiškas trupinys to, kas turėčiau būti. Iškeltas tarp rampų šviesos nukloto ploto, einu pavartėmis ir vis bandau ir bandau...Lipu į sceną, nusimetu drabužius, Valerka man paskolina savuosius, ką jau kalbėti apie gvazdikus - jais pasirūpinti nuolatos pamirštama.

Valerka man sako; o tu pabandyk. Aš nesuprantu, pašnairuoju įtariai, pasakau "KĄ?" ir, nespėjęs sulaukti atsakymo išgirtu "tavo rolė prasidėjo". O tuomet jau - ne juokai: dekoracijos stumdomos, išdėliojama viskas taip, jog aš visuomet prieštarauju, tačiau, gink Dieve, girdi, Dieve, ne dėl manęs, o dėl to, jog sustumiami plotai suspaudžia man kvėpavimo takus.

Būna, kuomet Valerka sako, jog jis geriau už mane atlieka vaidmenis. Nenoriu sutikti, tačiau jis algą gauna didensę. Matyt, scenaristas geriau žino. Tačiau mano nuomonės niekas neklausė.

Aš išvis, nesuprantu, kodėl ėmiausi šito darbo. Susigadinau sveikatą žvilgčiodamas į šviestuvus, spiginančius pašėlusia, man, kažkur viduje apverčiančią drugelių fermą aukštyn kojomis, šviesa. Ką tai galėtų reikšti? Valerka neatsakė, tik žino, jog to pačio jis nejaučia.

Darbo mesti negali - pareiškė režisierius. Kažkodėl visi šypsojosi. Tuomet jaučiausi pasimetęs, sulamdyto popierėlio pavidalu bandžiau išspausti lygias raukšles į tiesų taką, tačiau vargiai man tai pavyko. Nė neatsistojau. Visi juokėsi, bandė badyti pirštais, tačiau kuomet kelis trupinius ir žiupsnelį gvazdikėlių suspaudžiau saujoje ir pakėliau virš galovs - visi nuščiuvo. O tuomet susikūprino, pasiėmė savo pintines, ir grįžo prie savo darbų. Tą dieną filmavimas vyko slogioje aplinkoje. Pasijaučiau daug geriau. Valerka pavaišino "Iliuzijos" saldainiais. Iš darbo išeiti nebenorėjau.

Keistas jis buvo. Valerka. Tik aš nesupratau jo, kodėl jis neišeina dirbti į dramos teatrą. Juk gavo kvietimą, varčiau ir aš rankose balstą popierėlį su raidėmis "išeik ir ateik". Pavydėjau. Štai ten - tikra: ir paašaroji, ir palakstai scenoje, gali keisti ir keistis įsiūbuodamas audras. Tačiau jis man paprieštaravo: scena yra scena. Pasak jo, tai tas pats, tik keičiasi sudėtingumo laispniai. Dėl to jis pasiliko čia. Bet aš mąstau: "Pabandyk, rupūže, bandyk!" Ir stumdomės šiais žodžiais it šachamtų lentoje tarp teisingai nuspalvintų baltos spalvos laukelių. O figūrėlės - stovi vietoje it įbestos.

- Tu praradai gebėjimus. Kur įsijautimas, na, kur?
Nesu patenkintas tuo, ką ašgirdau. "Juk MANĘS vis tiek nesimato!" - norėjau išrėkti tiesiai į akis. O durys tiesiog užsitrenkė - režisierius išėjo gerti kavos.

Jaučiuosi beviltiškai. Bet tik kartais. Nežinau kodėl, tačiau dažnai pasimirštu. Ir galvoju, jog aš retai kada išvis suprantu savo jausenas. Apie jas stengiuosi negalvoti. Saldainis burnos - am!

- Parodyk save, mažiuli, tu juk gali, kaip mes galime tai laikyti gera produkcija? - balsas iš šiaurės rytų. Apsimetu negirdįs. Dar sako, parodyk veidą, nagi. Atkertu, jog pirma pats išdrįsk. Žodžiai nuskamba galingai, tačiau taip ir lieka mano plaučiuose.

O aš nesuprantu. Juk po galais, dirbu lėlių teare, o ne dramos. Nuleidžiu rankas. Išberiu gvazdikėlius ir tuos du trupinius, kuriuos sugebėjau rasti, beieškodamas. Buvau išpampęs, padidėjęs, povyza tikrėsnė, įtikinamesnė, ar bent jau man taip atrodė. O kas beliko? Didelis, nuskretęs trupinys ir šiek tiek svajonių lavoje.

Dabar režisierius priekaištuose nuolatinė frazė: nebūk netekęs vilties, reikia dirbti, dirbti, ir dar kartą dirbti.
O man ranka nebesilaiko. Ir Valerka manęs ėmė vengti. Sako, dirbu su SAVIMI.
Sunkiau, nenuneigsi, sunkiau. Bet teatro palikti negaliu. Per daug brangiai sumokėta už mano fotokopiją, iš kurios lėlę scenai gamino. Dabar jau nutriušusią, nupešiotą, tačiau vis dar negailestinai tampomą po scenas. Tarp dekoracijų, kurios keičiasi greičiau, nei gali suvokti, jog niekada neišmoksi Būti.

Valerką paskyrė į numirusio teatro direktoriaus postą. Dabar jis man liepia šiaip ir anaip sukiotis. Tiesa: nebereikalauja iškelti rankos, nes žino: tai nebeįmanoma. Paklūstu, kaip ir jis man paklūstu. Mūsų figūros pasikeitė, tačiau likome tos pačios šachmatų lentos plote. Skirtumas tas, jog jissugalvojo ir net drįso pereiti ant baltojo langelio. Aš vis SVAJOJAU apie dramos teatrą.

Laikui bėgant įgrisusius gvazdikus pakeitėme narcizų puokštele. Tokia machinacija nepadėjo, priešingai: teatras bankrutavo, mano lėlei nuplyšo galva.
Žiūrėjome su Valerka ton pačion pusėn, atsisėdę laiptelių apačioje, šalia įėjimo į sceną. Buvo per vėlu viską keisti. Mintijome, kas čia netaip, valgėme megiamiausius saldainius ir rūškanai šypsojomes...
Gailu buvo į jį žiūrėti. Esu įsitikinęs: jei paskitrų mane mano teatro vadovu, scenos dekoracijas sudėliočiau geriau. Išdrįsau tai pasakyti Valerka. Jis suktelėjo į mane galvą, pakrizeno.
- Liudai Vasari, tik Gegužį pražįsta gvazdikai...