Juodos kojytės kutena delną-
Voriuką mažą sugavau.
Meilutis toks, tipena švelniai,
Jis minta baime-kuo daugiau,
Tuo jam geriau.
Per dilbį link širdies keliauja tyliai,
Vis augdamas ir virsdamas mirtim
Alsuoja man į veidą ir atima, ką myliu-
Laimę. Gyvenimą grasina taip pat atimt.
Jau bando kąst, bet nepavyksta-
Storą odą užsiauginau.
Abstulbęs žemėn greit nuslysta
Ir skuba prie tavęs tuojau.

Saugokis!