Vis sunkiau atminties labirintais keliaut,
Vis dažniau tarp pušelių trijų pasiklysti.
Matyt atmintį greit ant tvoros teks padžiaut,
Bet šio veiksmo kol kas tu atlikti nedrįsti.

Apgraibom, apčiuopom tartum aklas statai
Per kelius vis sunkiau jau belinkstančias kojas.
O pasaulį spalvingą juodai baltą matai
Ir jauti, kad jisai skersai kelio tau stoja.

O juk buvo pasaulis kažkada palankus.
Nei meilės, nei laimės, spalvų nešykštėjo.
Nebuvai dovanom jo per daug išrankus,
Ėmei viską, ką tau į rankas tiktai dėjo.

Bet pasaulis nekaltas, kad tu pasenai
Ir su juo nebespėji, suprast negali jo.
Džiaukis tuo, ką turi, kas vilioja nūnai
Kaip lietum, kurs per sausrą silpnai, bet palyja…