Mušė musę du uodai,
Kam ji rūkė. Taip juodai
Pūsdama į dangų dūmus,
Atsitūpusi į krūmus.

- Fui, begėdė tu esi,
Nei sarmatos. Oi, baisi.
Taip sveikatą mums gadinti!
Gal pabaik tu čia vaidinti!

Pažiūrėk, antai aukštai,
Tarsi negyvi bokštai,
Dūmai raitos po pasaulį,
Nebešvies tuojau net saulė!

Dar padegsi šitą krūmą,
Vėl išpūtus juodą dūmą.
O tada ugnis, vargeli,
Sunaikins mūsų namelį.

Ko markstais prieš mus čia saldžiai?
Skųsimės mes girios valdžiai,
Kad tave greit suraitytų,
Ir į cypę uždarytų.

Pamąstysi, pagalvosi,
Gal dar kiek ir paraudosi.
Kai ateisi kiek į protą -
Gal atidarys ir grotą.

O tada - šveisi pasaulį,
Kad nušvistų skaisčiai saulė.
Ir ŽALIA žolytė augtų,
Dūmų į save netrauktų.

Pamaldžiai rankas sudėjus,
Musė sako: - Nusidėjau.
Nebekaltinkit manęs!
Mesiu tas cigaretes!

Pasistengsiu nerūkyti,
Tiek žalos nebedaryti.
ŽALIĄ maistą tik vartosiu.
Po galais! Ir vėl aš kosiu...