Kanojas plukdo realybės
vingiai putojantys it punšas.
Taškomės irklais atskirai.
Negalime priartėti daugiau,
nei per begalybę.
Užverstą knygą
bandom skaityti
baikščiai,
nepatikliai.
Ąžuolyno parkas atsidūsta
mums tiesiai į blakstienas.
Rankos per maratono nuotolį
nuo nuogų pečių,
švelnių krūtų, kaklo linkio
bei vėjo taršomų plaukų.


Dvi kanojos,
du irklai taškosi
per laiko slenksčio sangrūdą.
Iš tolo
skaudena...