Kartą Tamsybių burtininkas ėmė ir užkeikė vieną princesę, kad ši, žingsniuodama Trakų gatve, graibytų praeiviams už nosių.

Įsikalkit į galvas!
Princesė negalėjo valdyti kojų: jos merginą savaime nunešė Trakų gatvėn ir dabar iš lėto tepseno prišnerkštu šaligatviu.
Princesė negalėjo suvaldyti ir rankų: anos, jausdamos artėjantį praeivį, imdavo virpėti kaip butelį išvydusio alkoholiko, tuomet mikliai šaudavo viršun ir kuri pirma čiupdavo aukai už nosies.
Tiesa, užburtajai buvo paliktas balsas: mat Tamsybių burtininką nepaprastai domino, ką žmogus kalba tokioje situacijoje - kitam žmogui ne savo noru suslėgdamas šnerves. Vien įsivaizduojant šias nesąmones, magą purtydavo liguistas juokas; o čia, žiūrėk visa įvyks tiesiai prieš akis.
Septinta valanda po pietų. Žmonių senamiestyje nedaug, bet vis dėlto pasitaiko. Jos šviesybė užkeiktoji princesė pasuka iš Pylimo gatvės ir leidžiasi siauru, purvinu šaligatviu. Mergina žino, kad priešingoje gatvės pusėje ją nekantraudamas stebi Tamsybių burtininkas. Jis stūkso įsivyniojęs į sportinių kelnių, kiniškos striukės bei kailinės kepurės šilumą, ištiestoje rankoje gniaužia mobilųjį telefoną ir filmuoja. Be to, pūkščia iš netramdomo smagumo.
Princesė galėtų, aiškus daiktas, kerštauti: savo bėdos kaltininkui rėkti, sakykime, „Asile! “ ar netgi „Žąsine! “ Bet ji - sumani damutė, kurį laiką netgi studijavusi prestižinėje ekonomikos mokykloje, tad nusprendžia balso išteklius naudoti racionaliai. Princesė, suprantame, suka galvą, kaip pasiaiškinus praeiviams.
Štai priekyje iš bandelių parduotuvės išspūdina kažkokia senė.
Princesė dviem pirštais čiumpa senei už nosies ir dar gerokai timpteli.
- Atleiskite, - stena. – Būsiu jus su kažkuo supainiojusi.
Senės veidas ištįsta, ji į smilkinį beda rodomąjį ir pasuka prieš laikrodžio rodyklę.
Antra princesės auka veikiai tampa ilgaplaukis odine striuke. Bet panelės gestas jo neįžeidžia: nosies spūstelėjimą ilgaplaukis palaiko komplimentu.
O kitas žmogus – barzdyla ant pirštų ištatuiruotu užrašu „CCCP“ – šitai komplimentu nepalaiko: atsivedėjęs žiebia princesei į fizionomiją. Trakšteli ketvertas dantų. Princesė, netgi nespėjusi atsiprašyti, drimba, galva pliumpteli į balą, garbanos vandeny mėlynuojantį dangų išvagoja barokiniu ornamentu.
Vienas kostiumuotis, regėdamas parkritusią damą, skuba į pagalbą. Bet vos tik jis klupteli šalia balos, princesė pasisuka ir griebia jaunuoliui už nosies. Žmogus iš nuostabos cypteli, išsprūsta iš merginos gniaužto, vis maigydamas spūsteltą vietą traukiasi atžagarias.
O princesė keliasi, rauda sukruvinta marmūze ir tęsia kankinės žygį. Priešingoje gatvės pusėje griaudi Tamsybių burtininko kvatojimas. Netrukus piktadarys taip įsižvengia, kad vargiai bepastovi, todėl nugara atsiremia į kebabinės sieną ir trinasi į ją it lokys.
Nepralekia nė trys minutės, o be atvangos atsiprašinėjančiai princesei tenka išklausyti įvairiausių keiksmų, kaltinimų, grasinimų policija ir beprotnamiu. Ji užsitarnauja du antausius, paskum niuksą į pilvą; ji, graibydama nosis, vaitoja iš skausmo ir kimiu altu kriokia iš nevilties.
Tačiau galiausiai princesė atsiduria Trakų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Čia prakeiksmas išdulka. Princesė atgauna laisvą valią ir junta priprastą galūnių paklusnumą. Mergina išsyk atsigręžia į priešingą sankryžos kampą, pasiruošusi išnaudotojui sviesti kelis ryžtingus žodžius. Bet žiūri, kad Tamsybių burtininkas dingęs, o jo vietoje styro kažkoks reklaminis stendas, porinantis apie rūkalų žalą organizmui.

Ak, kokia niūkiai kasdienė istorija! Kaip dažnai žmogus, pasiekęs Golgotos viršūnę, suvokia, kad iš jo atimtas ir paskutinis triumfo atodūsis.