Grublėti pirštai vis glostė tavo švininę galvą.
Kartais pajusdavai tą jausmą, kad miršti.
Saulė, kalnas.
Tavo strazdanos ir Tu.
Ryža kaip Aldonos kiaulė, kurią negailestingai Vincas paskerdė praeitą savaitgalį. Suvirškinome, kiti ir išvėmė.
Vis dar glosčiau Tavo sutinusį veidą. Vis liečiau tą maumenėlį, esantį viršugalvyje.
– Tu – mano geriausia draugė.
– Joo... Tu man irgi, – sklandžiai nusišypsojo ir užmigo.
Labai pykau. Ne dėl to, kad nekreipdavo dėmesio. Nė nemanyk, brolau.
Baksteldavau. Kasdien vis labiau ribų nejaučiau. Netikėtai maumenėlis įlinko.
Ir nerūpėjo pienburnėm jų gyvenimas.
Tik glostėsi, glaustėsi, įrodinėjo savo tiesas.
Prieš visą pasaulį... Klūpojo.
Dažnai Saulė nušviesdavo mažosios dykaduonės ryžus plaukus, strazdanas.
Jos riesta nosis tik dar labiau tikino, kad palikčiau.
Neklausiau.
Nei motinos, nei tėvo. Už gryną pinigą ir šeimą išskerdžiau.
Ryžoji – mano.
Kiekvieną rytą, išsimaudžiusi savo svajonėse, bėgdavau pasitikti jos žvilgsnio ir mimikos.Tarsi melagė būsianti.
– Tu – mano geriausia draugė! – bučiuodama jai padus klykčiojau.
– Tu man irgi gera draugė... – šyptelėjusi atsigulė ir užmigo.
Maigiau jos nosį.
Kokia Tu melagė.Tavo nosis tikra melagė.
Ėmė lyti. Nepatikėjau.
Ji vis miegojo.
Sugriebiau ją už plaukų ir ėmiau vilkti. Raudonos drapanos plėšte plešėsi į visas puses. Įspėjo, kad įniršusi pabus.
Atmerkė akis po ilgo vilkimo namo.
Namo? Nebuvo namų. Melavau.
– Tu – mano geriausia draugė. Niekad Tavęs nepaliksiu! – lyžtelėjau jos strazdanotą žandą.
– Tu man irgi gera draugė. Nepaliksiu tavęs... – nusivalė mano seiles nuo skruosto.
Užmigo.
Pasisodinau ant kelių tarsi brangiausią talismaną. Nesunki.Tokia gležnutė. Niekas neprilygs jos ryžumui prieš Saulę.
Ir taip, atrodo, tūkstančius metų.
Maumenėlis visai įdubo, mano akys išvarvėjo.
Ėmė snigti.
– Tu – mano pati geriausia draugė! – bučiavau tarsi lesbietė.
Tyla...
Ji nieko neatsakė. Melagė esanti.
Aš vis neapleidau jos lūpų.
Ji atsistojo ir tarsi iš niekur spjovė man į veidą.
Jos strazdanos nebespindėjo. Plaukai nebebuvo ryži. Tiesą pasakius, jų nebebuvo.
Persiverčiau kulverstį.
Mano geriausia draugė verkė. Ji man melavo.
Lėkė metai, skriejo dienos. Nepažvelgėm viena kitai į akis. Nugaras suglaudusios sėdėjom.
Geriausi laikai jau praėjo.
Savo pasenusiu balsu tyliai paklausiau jos:
– Ar vis dar geriausios draugės? ...
Tyla...
Sukepusios lūpos pabučiavo pačios. Iš įpročio. Palaižiau jos ranką.
Ji nebejudėjo, o tyliai niūniavo mūsų mėgstamiausią melodiją. „Man patinka tavo jaunutė žmona“.
Snigo.
Ji sustingusi elegantiškai nusirideno nuo kalno.
Sukūkčiojau. Ir paskui. Paraližiuotomis kojomis. Pačiūžomis netyčia perrėžiau jai gerklę.
Ir jau niekam nesvarbu, kad gulėjau išsuktu sprandu, o ryžoji fenomenė nebeniūniavo.Taip?

Pyktis gadina gyvenimą.