Saulės oranžiniame fone,
Paslėpiau savo auksą - tave,
Didžiulėj medinėje dėžėje,
Užkaliau tave it kokioje skrynioje...

Nenoriu tavęs išleisti į pasaulį,
Atidaryti kaip kad Pandoros skrynią,
Noriu tave turėti ir džiaugtis,
Suprasti, kad aš ne viena...

Vis mąstau, kas gi tu,
Daugiau niekur tavęs nerandu,
Atrodo, kad egzistuoji tik many,
Be manęs daugiau nieko neturi...

Taip, tiesiog tu - tai aš,
Mažytis augaliukas manyje,
Tarsi gėlė nuostabi,
Besiskleidžianti pajūrio kopų vidury...

Geriau tu būk paprastutė, daili,
Padėk man gyventi
Ir išmokt atsirinkti,
Ko verti vidiniai žmogaus jausmai...