Kartą plaukiodama tarp jūros putų, kriauklių, medūzų, kempinių ir šiaip arbūzų nusprendė gimti be galo graži-nuostabi-išmintinga žuvis. "Chi chi chi, - kikeno į mažą kamuoliuką susiraičiusi būsima žuvelė, - aš savo akinančiu nuostabumu pralenksiu net pačią Afroditę. Nereikia man nei tėvo Dzeuso, nei mamos Dionės. juk taip lengva tapti įžymiam dėl tėvų garbės - įšoki į jų gyvenimą ir tu pats jau įžymus. Ne, man tokios garbės nereikia. Aš tokia nuostabi, kad vien užgimdama pelnysiu šlovę."
Taip sau mąstydama leido dienas būsima žuvytė. Augo savaitę, augo dvi ir trečiąją nusprendė, kad jau yra pakankamai nuostabi, kad galėtų atiduoti visą esybę būsimiems garbintojams.
Pokšt, džirkšt, kebedunkšt - ir jau plauko tarp sardinių, jūros putų ir šiaip skardinių. Išdidžiai maža, dviejų centimetrų ilgio, žaliuojančiomis tarp dumblių ir dafnijų akimis žvelgė mažoji žuvelė į pasaulį. "Hm, kaip keista, - mąstė ji, - niekas neatėjo pažiūrėti, kaip gimė nuostabiausia pasaulio būtybė. Gal gimiau, kai visi jau miega? Taip, tikriausiai taip ir bus. Tai eisiu ir aš nusnūsti."
Taip pamaniusi susirado labiausiai dumbliais apaugusį akmenį, susirangė ant jo ir užmigo. Praėjus valandai, gal dviem, ją pažadino burbulingai triukšmingas juokas. " Kažkas linksminasi ir ateina pasikviesti nuostabiausios žuvytės linksmintis drauge! Ak, kaip gerai!" - džiaugėsi žuvytė.
- Žiūrėkit, kokia uodega!
- O kokios kreivos akys!
- Ir susivėlę žvynai!
- Cha cha cho, iš kokios skylės išlindai , plekšne?
Žuvytė tuoj ėmė dairytis, iš ko tos žuvys taip smagiai kvatoja, tačiau nieko nepamatė nei sau už nugaros, nei iš šono, nors visos žuvys žiūrėjo būtent į jos pusę.
- Ko dabar sukiojies, pliukše žvaire? Ar savęs išsigandai?
Frazę, ištartą dailios skumbrės, nulydėjo tūžmingas juokas ir piktdžiugiški komentarai.
- Žuvys, nutilkit, ir nedrįskite net juokauti šitaip! Prieš jus - pati išmintingiausia-nuostabiausia-gražiausia pasaulyje žuvis!
Na, šito žuvims buvo jau per daug...Turbūt dar niekad gyvenime nė viena jų nebuvo šitaip kvatojusios.
Tik staiga, visą juoką ir linksmybę nutraukė išplaukusi didžiulė lydeka. Jaunosios žuvytės drebėdamos nuplaukė namo, o likusios tik bailiai susigūžė.
- Ko dabar kabinėjatės prie šitos dailios nekaltos žuvelės? Tuščia jūsų, būsimi konservai, o tyčiotis vis tiek norit.
Po šių žodžių atrodo net jūra nustojo bangavusi - toks baisus buvo Didysis Lydekinas.
- Kas gi tu, žuvele?
"Cha, žiūrėkit ir pavydėkit, žiopliai, - pamanė mažoji žuvytė, - dar yra pasaulyje žuvis, kuris mane įvertins."
- Aš - nuostabiausia-gražiausia-išmintingiausia pasaulio žuvis. Tik kažkodėl šitos žuvys niekaip nenori to suprasti.
- Nieko, mažyte, - atsiliepė Lydekinas, - aš galiu tau padėti. Einam kartu.
Visos žuvys nedrįso net krustelėti iš savo vietų, nes jos žinojo, kas per vienas yra Didysis Lydekinas. Ši žuvis - nedoriausia iš visų jūrų žuvų, turinti patį baisiausią ir paslaptingiausią verslą. Jo pavaldiniai grobė jaunas žuvytes ir išveždavo jas į kitas jūras. Niekas nežinojo, kas su jomis ten nutikdavo, bet faktas buvo vienas - nė viena iki šiol nesugrįžo namo.
- Tai kaip, gražioji plekšnele, eisi su manim?
Žuvytė tik šypt, uodegėlę krypt ir nuplaukė paskui Lydekiną.
Deja, neatsirado nė vieno drąsuolio, kuris būtų įspėjęs ją saugotis šio grobuoniško padaro. Suprantama, juk visi mirtinai bijojo netekti sesers, draugės ar dukros, o tai galėjo nutikti, jei kuo nors nusikalsi baisiajam Lydekinui.
Nepraėjo nei penkios minutės, o gražioji-nuostabioji-išmintingoji žuvytė dingo drauge su Didžiuoju Lydekinu į jo olą.

*

- Mama, ar galiu plaukti į užutekį pamėtyti akmenų į senę plekšnę?
- Žinoma, sūneli, žinoma. Tėtė į kiemą parplukdė naujų akmenų iš turgelio "tiems kurie be nuodėmės". Keliauk ir draugus pasikviesk.
Išplaukė žuviukas susikvietęs visą chebrą-mailių senės plekšnės pakankinti.
- Rikiuojamės, žuviai, į eilę ir pradedam.
Keista, tačiau senoji plekšnė taip ir likdavo gulėti užutekio dugne aplaidoma akmenimis. Ji niekada nepykdavo ant mailiaus. Kitos senos žuvys tyliai šnibždėdavo paslaptingus žodžius: "už puikybę atsiėmė", "už nedorybes". O ši tik gulėdavo ir galvodavo, kodėl gi niekas niekada nesuprato, jog ji buvo pati gražiausia-nuostabiausia-išmintingiausia žuvytė pasaulyje...