nenoriu

Nenoriu aš būt padalinta
Visiems į nelygias dalis.
Kažkur vis rasa tyliai krinta,
Kažkur vis kūrenas ugnis.

Kažkur net jaunystė senatvei
Tik šyptelės. Ir nesustos.
Išmes mane žmonės į gatvę,
Ir nieks negailės išmestos.

Su gervėm kažkur vis išskristi
Norėsis, o kur – nežinia.
Kol spręsiu, išskris tik jaunystė,
Palikusi vieną mane.

Kažko dar pradėsiu ieškoti,
Kažką dar bandysiu suprast.
Surasiu save vis ne tokią,
Kokią norėjau surast.

Nuo pievų rasos apsvaiginta
Dvasia lyg pamišusi lėks, –
Palies tai, kas buvo užginta
Ir skaudžiai, vai skaudžiai nudegs.

Ir bus man namai savi, gatvė,
Ir žmonės pikti – ne visi.
Ir, daug iškentėjus, senatvė
Man bus tarsi džiaugsmas šviesi.

Šviesės mano dienos ir naktys,
Jausmai ir gerumas žmonių.
Pati aš pabalsiu ir degti
Pradėsiu nuo smilkinių.

Kažkur dar kūrenas tas laužas,
Kurio neužpilsiu rasa.
Kur, priesakus jūsų sulaužius,
Sudegsiu – lig sielos – visa...
Sibilė