Mergina lipo senais, per ilgą laiko tarpą, apsitryniusiais laiptais žemyn. Tai ji darydavo kiekvieną antrą mėnesio dieną. Šis savotiškas ritualas jai primindavo dienas, kai ateidavo čia su broliu mokytis kovoti. Brolis ją lengvai nugalėdavo, o mergina keikvieną kartą stengdavosi vis labiau ir labiau.
Raudono šilko kelnės žvilgėjo prieš saulę. Tokios pat spalvos bateliai smagiai kaukšėjo į akmenį. Praskridusi žuvėdra metė šešėlį ant seno, apsitrynusio, juodo, odinio švarkelio, o ant kaklo kabėjo medalionas.
Niekas nežinojo, kas jame yra, net brolis, su kuriuo mergina neturėjo paslapčių. Kas žino, gal netgi ji pati to nežinojo... Medalioną merginai davė motina, prieš išjodama į karą kovoti už Nasariją.
Kadaise Nasarija buvo tvirčiausiasir turtingiausiasmiestas visame pasaulyje. Žemėje nebuvo tokios kariuomenės, kuri galėtų pramušti storas tvirtovės sienas, apsaugotas stipraus mago, ar nukauti tūkstančius legionų. Daug pasipūtusių karalių, princų ir karalienių bandė nukariauti Nasariją, bet juos sutriuškindavo net nepriėjus prie tvirtovės sienos. Žvalgai buvo išsidėstę penkiasdešimties mylių atstumu nuo tvirtovės ir visas naujienas pranešdavo per mažųjų miesto genijų, mažučių gnomų sukonstruotais paukščiais, kurių nenumuši paprasta strėle. Galų gale visas pasaulis įsitikino, jog jau niekas neįstengs užkariauti Nasarijos. Po kelių metų valdovas užleido savo vietą vienturtei duktei Lorianai. Ji susilpnino tvirtovės gynybą, visus turtus susikraudavo savo rūmuose, o paprasti valstiečiai badavo. Tiesa, ji nukariavo daug šalių, miestų ir legendinių genčių, todėl vietiniai gyventojai ją gerbė ir nemaisštavo, nes dalis grobio atitekdavo jiems. Bet vieną lemtingą naktį viskas apsivertė aukštyn kojom.
Sargybiniai, smagiai lošė kortomis, negailėdami nešvankių juokelių. Po kiek laiko ir visai užsnūdo, o senas benamis, atėjęs pasivogti šiek tiek maisto, pastebėjo už sienos juodus padarus, kurie žybčiojo tamsiai žaliomis akimis, o ties liemeniu buvo suaugę su žmogaus kūnu. Senis atbulas atsitraukė ir puolė bėgti kiek kojos neša į rūmus, pas jos šviesybę. Šiaip ne taip perkalbėjęs sargybinius, jis įlėkė į prašmatnią salę, kur viskas blizgėjo prabanga - nuo tamsiai raudono aksomo užuolaidų iki pačios karalienės Lorianos, apsitaisiusios geltono šilko suknelę. Benamis nusilenkė kone iki pat žemės ir drebančiu balsu nupasakojo jos šviesybei, kaip viskas buvo. Tačiau karalienė tik nusijuokė skardžiu balseliu ir staiga surimtėjusi nuteisė senį nuplakti už begėdišką melą. Tačiau po kelių valandų rūmų sienos sudrebėjo ir suskeldėjo. Valdovė pasigailėjo, kad taip žiauriai nuteisė vargšą benamį, norėjusį apsaugoti ją ir jos tvirtovę. Karalienė, kliuvinėdama už žemę šluojančios suknelės, nubėgo į balkoną. Kariuomenė, pasivadinusi Baltojo Liūto Armija, degino namus vieną po kito, nė kiek negailėdami tvirtovės gyventojų. Karalienė išplėtė akis, pamačiusi, kad kariai iš tiesų yra suaugę su juodais kai derva liūtais. Karalienė girdėjo, kad kažkur yra toks alchemikas, kuris išrado kaip galima sujungti žmones su gyvūnais, bet tuomet ji galvojo, kad tai tik kvaili žmonių išsigalvojimai. Kareiviai laikė po tvirčiausio medžio ietį ir skydą su Balto Liūto galvos emblema, o patys juodieji liūtai buvo pakinkyti iš gryno sidabro austomis virvėmis. Jie klausė kiekvieno kareivio paliepimo.
Valdovė lėtai atsisuko ir pamatė link jos atšuoliuojantį didžiulį baltą liūtą, randuotais šonais. Pribėgęs, išleido nagus ir piktai suriaumojo. Geltonos kaip saulė, bet liūdnos kaip mėnulis akys buvo įsmeigtos į valdovės pilkąsias. Ji pažino šias skausmo pilnas akis, kai ji įsiveržė į manajų gentį ir išžudė visus iki vieno, išskyrus jų baltąjį valdovą.
Valdovė jau suprato, kad už tai sumokės tuo pačiu...