Beprasmybė
Girdžiu skaudų garsą, plėšantį mintis.
Miegok mielasis, miegok... Aš rūpinsiuosi Tavimi.
Beprasmybė sugrįžta į pradinę, pro duris įžengusią sumaištį,
kartu su aštrių it spyglys siekiamybės noru. Atsiliepsiu į praeities šauksmą.
Sustok!
Aš išeinu... Eik ir Tu šalia.
Miegok mielasis, miegok. Aš su Tavimi... Tegul rūpestis keliauja su širdies dūžiu,
tegul niekada širdyje nesuduoda smūgio tuščias jausmas iš patykų.
Laukinės šviesos nutvieksti stogai laukia sopulingos dejonės, sukeltos vargo ir skausmo.
Miegok mielasis, miegok. Paskutinį kartą miegok,tyliai suglaudęs rankas prie krūtinės.
Tikėk... Jausk... Ir mylėk, nes niekada nesuprasi beprasmybės ,kuria paliksiu išeidama.