Juodoje scenos jūroje — štilis; laivai, parketo lentelėmis sugulę, jau niekur neišplauks, todėl teatro uosto darbininkai sukabino bures jūrai iš kraštų — kad šioji neišbėgtų. Nekantrūs žvilgsniai iš sausumos šmirinėja po visas scenos kerteles, uoliai tyrinėdami visa, ką randa. Tai smalsūs žvilgsniai, giminingi tiems, kur žvelgia į besileidžiančią saulę, ir vis spėlioja: o gal šįkart nenusileis, gal šiandien jūra saulės neįsileis ir, mostelėjusi savo melsvu peleku, užtrenks ugniniam kamuoliui duris, palikdama saulę, atstumtą ir išguitą, kyboti ties horizonto briauna.  
          O štai šie smalsūs žvilgsniai nebyliai klausia: o gal kas nutiks, gal kokia dekoracija pradings, ir niekas į sceną neįeis, vanduo išdžius ir jūra užsisklęs. Tačiau kaip jūra nepajėgia atstumti dangaus šaliku apsivijusios saulės, taip juoda scenos širdis neįgali atstumti žmogaus; ir visgi,  kol nematome saulės kyštelint savo pirštelius į vandenį, tol kaskart mums reikia tuo įsitikinti iš naujo.
          Smalsūs žvilgsniai bėgioja sparčiai, nekantrumas stebinčiuosius pripildo gyvybės. Dar akimirka tylos, dar truputėlis šnabždesio, ir vėl tyla, kol lyg stiprus jūrinių paukščių sparnų plakimas pasigirsta publikos plojimai. Tačiau vėl nutyla; ši jūra ypatinga — be pretenzijos į audrą, tai tik tyla prieš tylą.
          Galų gale iš burių išlenda žmogaus siluetas. Šviesos spindulys, išblaškydamas tamsias miglas, tuoj pat apgaubia atvykėlį. Jo kūnas subrendęs, tačiau žengia per jūrą naujomis, nevaikščiotomis, mylių neragavusiomis kojomis; veidas baltut baltutėlis, lygus, kaip kad būna lygūs stiklo karoliukai, kurie nesensta, ir raukšlės, nei išorinės, nei vidinės, jų nepaliečia.
          Mimas eina lėtai, netvirtai ir nedrąsiai, kaip ką tik gimęs kumeliukas, tačiau atvira eisena, atviru kūnu, pasiruošęs atverti baltą, nei skausmo, nei apmaudo, nei laimės dar nepritvinkusią širdį, eina tyras ir skaidrus lyg Dostojevskio idiotas, ir stebi, kaip jį stebi.
          Jis neturi atminties, jis baltas ir ant jo nelieka jokių dėmių, nes baltoje visos spalvos ištirpsta. Tik akys, jei įdėmiai įsižiūri, išduoda esant kitą veidą, veidą, kurs dabar baltojo slepiamas. Mimo rankos pakyla paimti pirmojo nematomo daikto, veidas prisipildo gilaus susidomėjimo, ir vaidinimo gyvenimas prasideda: scenos jūroje, žengdamas mažyčius žingsnelius, gali apkeliauti visą pasaulį; būti turtingas, kišenėje neturėdamas nė cento; rūkyti, nesibjaurėdamas dūmais, kurių pakęst negali; skraidyti, nors galbūt aukščio bijai labiau nei mirties; būti drąsus, nors baimės gniaužtai Tau artimiausi kompanionai; būti jūreivis, plėšikas, aristokratas, Paryžiaus katedros varpininkas, Velnias ar Dievas, net jei esi tik savo kelio nerandantis pakeleivis. Tai tikra netikrovė, kuri neturi dėsnių, išskyrus vieną — jokių dėsnių. Baltut baltutėlis mimas, gražiausia žmogaus kaukės metafora, mūza utopijos, kad nieko neturint, turi viską, apkeliauja pasaulį kaskart subaltavęs virš juoduojančios scenos jūros. Kaip mažas paukštelis jis praveria savo lūpas, kad atsisveikintų, bet joks garsas pro jas neišskrieja.
         Jo baltą sąmonę skalauja jūros bangos, kol nepermaldaujamų vėjų genamos burės, gaubdamos sceną vis labiau ir labiau, nugramzdina mimą į jūros gelmes, kur akių šviesa nepasiekia, kur šioji kaukė išnyks, o kitąkart atsiras nauja, ir mimas vėl nauja širdimi, naujomis kojomis ir rankomis perplauks jūrą.
         Stebintys ploja, stebintys išeina. Gyvenimo vaidinimas tęsiasi, jūra toliau supasi savo krantuose, laivai pakyla ir iškeliauja ieškoti kitų uostų. Tik jau niekas to nebemato, niekas nebegirdi — šviesos išjungtos, ir tik tyliai brazda, kai niurzgantis kasininkas rakina kažin kur duris. Tai lyg tas laikas, kai nors trumpą akimirką ant Palangos tilto nebelieka žmonių, o saulė jau seniai ropinėja vandenyno dugnu; tai tyla prieš tylą.