Kai viesulai plaukuos nurimsta,
Gegutės iš naujo mokosi
Lizdus susukti.
Aš savo nuogas mintis vėl sušildau
Aprėdęs vaikišku rūbu.
Vaizduotė vėl akis pramerkė
Prakrapščiusi realybės traškanas -
Pasėmusi teptuką ryškina,
Kas liks už matymo ribų nepastebimas
Pilki balandžiai jau nebijo
Ir trupinius sules nuo batų.
Dar vienas šuo pasiklydo
Neradęs savo draugo.
Žalia žolė vilnija
Nors buvo kartą nupjauta
Iškels negyvus akmenis iš naujo
Nepažabojama jėga.
Kažin kodėl nė vieno inkilo nesukaliau
Kad paukštis negyventų ant pliko lauko.
Užuojauta giliai į širdį lenda,
Bet vidus po truputį paauga.