Choras iš simfoninio fleitų orkestro arba kaip jis pasimirė vienatvėje.

Temsta.
Jis kaip ir pajuodžarga bandė nusiskandinti praeitais metais šulinyje.
Kibiras sutrukdė. Įkrito, makalavosi, drumstė močiutės vandenį, bet kas iš to?
Tarsi puiki politikė prilėkė ji ir nulaužtomis rankomis ištraukė už kojų.
Ilgai kratė tarsi šlapią šunį, daužė į šulinio stogelį.
– Kodėl lipai i šulinį?
– Dar niekada nesu to bandęs!
– O tikslas šio bandymo koks?
– Pažiūrėti, kas šulinio dugne!
Ji nuolaidžiai pažvelgė į iškrypusį jo stuburą, kažką parodė, pamosavo ir, įsikibusi i ožio ragus, nušuoliavo duonos vogti.
Jis dar ilgai sėdėjo kamaroje ir stebėjo iškrypėliškus žvaigzdžių takus. Veda ne tik į dangų, bet per daug užsisvajojęs gali ir velnio nagan pakliūti.
Ant jo mėsingos galvos nusileido šarka ir ilgai žnaibė ausį.
– Beviltiška!
Jis per daug nusivylė pasauliu. Jis per daug tikėjo į žvaigždes.
– Ir te velnias po galais jus... – tarė, bet supratęs, kad šalia sėdi ji, tuoj pat nutilo.
– Ir ką tas Tavo velnias?
– Ogi. Mėšlą!
– O tai tau žmogelis!
Šiaudinių krėslų kojos vis dar tvirtai laikė sunkias jų sėdynes.
O jis taip tikėjo žvaigždėmis.
– Kartais žvaigždės susimilsta.
– Ne. Jos palieka taip, kaip ir visi šiam kaime.
– Verčiau išgertum ir eitum į savo šilta ir su****ą lovą. Tą, kur kojos praeitais metais išlūžo, tą, kur vartaisi kaip gremėzdas po patalus, tinginy.
Žvaigždės dar labiau spindėjo. Ėmė snigti.
Sūrios jo ašaros tapo tarsi kristalai, užpuolė veidą netikėtai.
– Verčiau nuveiksiu ką nors naudinga! – griebusi visus rakandus, įrankius ir dalgį, nubėgo laukų link.
Tolumoje tik ir matėsi didėjančios šieno kupetos, varvantis jos prakaitas.
„Jos „raitūzai“ nuostabūs,“ – mintyse pagalvojo jis ir dar labiau tikėjo žvaigždėmis.
Prišuoliavo kaimynų berniukas ir it įšalkęs žvėris griebė vištą, užsikūrė laužą, suvalgė, susirgo ir prieš mirtį suriko:
– Ir aš tikėjau žvaigždėmis!
Jis nė nesujudėjo. Žvilgsnis vis labiau smelkėsi dievo link. Nebuvo religingas. Kreipėsi tik tada, kai bėda prispausdavo.
Didėjančios šieno kupetos nebedidėjo. Kažkas atsitiko. Čežantis dalgis nutilo.Tik klyksmas perskrodė leisgyvę širdį.
–Ot vėpla! – rengdamas ją pakasynų metu rėkė jis. Net kristalai nutrupėjo, net stygos nutrūko.
Ir liko aplink tik lavonai. Ir nesvarbu jau, ar iš šulinio ją ištraukė, ar kaimynų bernas susidegino pavalgęs.
Artėjantis vakaras privertė tikėti išdavikėmis.
Įsitaisė krėslan ir tyliai murmėjo panosėj, iškėlęs galvą viršun:
– Ir ar bus kur nors kitur geriau nei pas jus? Ir kur mano protas? Jūs – ne išdavikės. Paglemžėt juos, nes ten geriau.
Užsimerkė ir jau tikėjosi patekti ten, kur žvaigždės veda – mirtin. Bet tik suraibuliavo akyse, išėjo motina iš trobos, tvojo iš telyčios uodegos ir išsivedė girtą senį namo.
– Tavęs nė pats velnias neims. Ir užteks čia svajoti!
Praėjo metai, kiti. Jis vis dar tikėjo.

– O, boba, neteisi buvai, – gulėdamas karste mąstė jis.

– O, seni, teisus buvai, – stovėdama šalia kaukė ji it ožka.

Ir nei juoktis, nei verkti.
Lapė