Kai esi vienas, nereikia sukti galvos, kad tave apgaus, išduos, sunervins ar ne taip supras. Jokių konfliktų, isterijų, pykčių. Ir tos raudonos braškės visos priklauso man- be sąžinės graužaties, kad jas su kažkuo reiktų dalintis. Prisimenu tą vienatvę reiškiančią tylą ir suvokiu, kodėl ji tokia brangi. Nes visada trūksta laiko ramybei ir mintims, kurios niekad neaplanko, kai kažkas kuičias virtuvėje, šalia geria kavą ar kviečia eiti ten, kur visai nenori.
Bet kokia nuolatinė būsena, nors tai būtų ramybė ar laimė, greitai nusibosta. Jau sugalvojai tiek naujų teorijų apie gyvenimą ir tik dabar pajutai, kad nebežinai, kas jis...Taip, tavęs niekas nepaliko, bet ir tu nieko nemylėjai. Gyvenimas kas dieną turi kelti nuostabą- kitaip ateina nuobodulys. Ir tada...
Bloga būti vienam.
Ieškojimas vargina- kaip ir nerimas, jog būtina patikrinti, ką atradai. Iš tiesų tai baisiai sunku rasti žmogų, kuris suprastų kiekvieną tavo ašarą. Jei jau tokį suradai, vadinasi esi laimingas.
Norėčiau su kažkuo suvalgyti kad ir tas mano braškes ir netgi atiduočiau didesnę jų pusę vien tam, kad išklausytų, kaip šiąnakt man skaudėjo širdelę, kaip jaučiau tuštumą joje ir kaip bijau, kad kitąnakt skaudės dar labiau...Tada, kai jauties silpnas, labai nenori būti vienas.
Sunkiausia – baimė. Baimė pasirodyti nuogam. Ne tokiam visai nusirengusiam kaip mergina, kuri leidžiasi į jūros bangas ar eina į dušą, bet tūkstantį kartų nuogesniam...Juk meilė reikalauja nuoširdumo...Tačiau nuoširdumas dažnai žmogų ,,sužaloja“, bet jei nesugebėsi ,,išsilaižyti savo žaiždų“, tai nesugebėsi ir mylėti bei būti mylimu žmogumi. Patikėk manimi, aš žinau, kad būna meilė ir be atsako. Atrodytų, jog prieš tave plytų siena, o tu ją bandai pramušti savo galva. Nešvaistyk laiko tokiems dalykams ir ,,nelaižyk medaus per stiklą“, nes vis tiek nepajusi jo skonio. Nenusimink dėl to, ,,ateis ir į tavo kiemą šventė“, būsi laimingas ir mylimas žmogus. ,,Kur didelė meilė- ten visada stebuklai“ (V. Kadee ), o žmogų juk traukia stebuklai.
Kitas žmogui labai svarbus dalykas yra draugystė. Turėti tikrą draugą- tai didžiausia laimė. Juk be draugų žmogus neegzistuotų. Ne be reikalo sakoma: ,,Vienas žmogus negali išgyventi be žmonių visuomenės“ (D. Lama ). O kas yra draugas?...
Draugas, jei tik galėtų, padovanotų tau pilį ir pasidalintų jos grožiu, padovanotų tau kalnus ir dangų, leistų tavo svajonėms turėti sparnus, jei jis tik galėtų, paimtų visas tavo problemas ir paskandintų jūroje. Bet jis to padaryti negali...Jis gali daug daugiau. Gali būti draugu, kuris būna šalia, kai tau to reikia...
Pasakysiu tau dar vieną mažą smulkmeną...Tikras draugas yra tas, kuris sugeba džiaugtis tavo sėkme, o ne tas ,kuris guodžia tave, kai ,,laistai“ nelaimingą meilę savo ašaromis.