Emigrantams iš Tėvynės Lietuvos

Atsikėlęs ryte ir pažvelgęs pro langą,–
Galbūt niekad anksčiau šito Tu nematei?
Prisipylęs arbatos į sielos ramybę
Išėjai kur nematom nei mes, nei tėvai...

     Apsisukęs, pargrįžęs, sustojęs, pažvelgęs...
     O galbūt tau ir čia buvo gera gyvent?

Kas esi, mielasai, kur tavoji gimtinė?
Kur sapnai iš vaikystės, kur lopšinė graudi?
Pasiliko namuose tavoji kuprinė
Su pirmuoju žodžiu: Aš lietuvis, girdi?!

     Lietuvis, žmogau, iš miškų žalio krašto,
     Iš laukų kur ganydavo tėvas avis...
     Iš beržyno, kur eidavo senis kas vakarą,
     Laukdavo grįžtančio... Tik ar sugrįš?

Tu lietuvis iš upių išraizgyto miesto,
Iš pavasarių, kai sugrįždavo vyturiai.
Iš dirvožemio, kur dygdavo sėklos,
Kur kas rudenį ūždavo platūs laukai...

     Tu iš vasaros, kur atsisėdęs
     Po medžiu ančiukus skaičiavai:
     - Vienas du... – trečias, mat, vėl pabėgęs...
     Ei, žmogau, ar žinai ką darai?

Išeini, tik tai kam? Kad sugrįžtum?
Negi Tau ten, svetur, daug geriau?
Negi negaila palikti prie ėdžių
Avinėlį, kur miške vos vos gyvą radai?

     Išėjai, palikai savo tėvą ir mamą,
     Palikai brolį jauną ir sesę mažyčiam lopšy...
     Palikai tu namus, išėjai dar nematęs,
     Nei karių, kurie sudegino tavo namus...
kartoninis_lapelis