Žiburiai dainuoja kai netingi,
valsas vis dar sukasi ratu,

nieko aš neberegiu iš tikro,
viskas tarsi pasaka ir tu,

sėlini už nugaros nebyliai,
skausmas nebeleidžia atsisukt,

jai galėčiau bėgčiau aš ir tyliai,
kad aplenkčiau tavo prakeiksmus.

Siela ima ir įšoka vėl į laužą,
neregius girdžiu per pievas slenkat,

diena apsiniaukia ir nebyliai,
prašneka tarp debesų lietus,

visos mintys tyli nors nebylios,
slankioja po kambarį kampais,

purvo padas šąla, dreba, myli,
nekenčiu nors bėga šiurpuliai,

kai sutraukia padą meningitas,
noriu verkt,
bet negaliu nes tu matai.