Tądien žiūrėjau kaip vaikai žaidžia futbolą. Dešimtmečių kūneliai trykšte tryško lėkimu. Tuo skverbimusi į priekį, kuriuo jau milijonus metų sau kelią grindžiasi mūsų protėviai nuo pačių plaukuočiausių laikų.
Stebėjau jau ryškėjantį atletiškųjų berniukų dominavimą. Mačiau, kaip dega akys tų, kurie vėliau pirks erdvias pinigines. Ir džiaugiausi kaskart vis iš naujo stebinančiu mažojo aikštės genijaus triumfu...
Kai sprakteldavau fotoaparatu, sekundėlei panirdavau į kokią nors nuotaiką. CUKRAUS, kai ekranėlyje sušvisdavo aiškūs kontūrai ir akiai patogi kompozicija jau čia pat leisdavo suprasti, kad žmonės nuotrauka pasidžiaugs. PIENO, kai pamatydavau, kad sugavau tą „šios dienos“ aikštės kvapą, vėją sportiniuose marškinėliuose ir saulę ant purvinų sportbačių. Kai suprasdavau, kad jau po kelerių metų pirmąkart verksiu, pirštuose sklaidydamas šias nuotraukas. Ir PIPIRŲ, kai kadras kažkodėl taip ir negimdavo... Ar pasaulį išvysdavo po šlykštaus pradėjimo ir būdavo toks išsigimęs, kad jį tekdavo tuoj pat nugabenti atgal į nebūtį. Kai suprasdavau, kad galvoje nuomos kainos tokios nepadoriai didelės, jog ši nuostabi akimirka be ją įamžinančios fotografijos pasmerkta drugelio gyvenimui – nuostabiai gražiam ir negailestingai trumpam.
Artėjo vasara. Tad slinkdama dangumi, pagrįstai puikavosi atkeliaujanti tamsiai mėlynų debesų kariauna. Staiga aukštai viršum galvų taip blykstelėjo žaibas, kad susigūžiau – tuoj tuoj užgriūsiantis griausmas tiesiog privalės padaryti įspūdį. Taip ir įvyko. Tada dar sykį. Ir dar. Dar.
Atsarginiai žaidėjai, dar visai pypliai, kurių kiekvieno snukutį matydavau kone kasdien jau porą metų, sėdėjo ant žemės, šalia vartų. „Metaliniai vartų rėmai gali pritraukti žaibą“ – staiga pašokau. Bet... Kokia tikimybė, kad taip nutiks? O be to – net jei ir trenktų... Ar už poros metrų esantys pabiručiai susviltų? Sučirškintų juos motinos gamtos rankos? Nežinau. Nepamenu panelės Fizikos visų suknelių spalvų. Ypač juodos ir raudonos...